Asmenukės atrodo kaip modernus reiškinys ne veltui — tai tiesioginis nuolat tobulėjančių technologijų produktas. Mobiliųjų telefonų kameromis dabar lengviau, nei bet kada, padaryti savo nuotrauką, bet šios senos asmenukės rodo, kad tuštybės būta visais laikais. Net jei senosios fotokameros nė iš tolo nebuvo tokios paplitusios, žmonės autoportretus stengiasi padaryti jau beveik du šimtmečius.

Ar tai pirmoji asmenukė

Kaip bebūtų neįtikėtina, galime visai pagrįstai spėti, kas padarė pirmąją asmenukę. Ši garbė priklauso Robertui Corneliusui. 1839 metais, praėjus vos porai mėnesių nuo tada, kai Louisas Daguerre'as debiutavo su dagerotipija Paryžiuje, Corneliusas nufotografavo tai, kas gali būti pirmasis fotografinis autoportretas.

Šią pirmąją asmenukę padaryti nebuvo lengva. Corneliusas turėjo daryti savo nuotrauką lauke, labai giedrą dieną, ir turėjo nejudėti nuo trijų iki penkiolikos minučių. Toddas Gustavsonas, George Eastman House technologijų kuratorius ir knygos Camera: A History of Photography from Daguerreotype to Digital autorius, sako, kad technologiniai barjerai pirmąsias asmenukes paversdavo nelengva užduotimi.

„Daug ką iš to, ką dabar laikome savaime suprantamu dalyku, padaryti buvo galima ir tada,“ sako jis, „bet tam reikėjo daug specializuotų žinių.“ Šiais laikais fotografija yra masinė medija. Anksčiau tai buvo atskira disciplina.

Asmenukės prasidėjo su taimeriais, veidrodžiais ir kitomis gudrybėmis

Šiuolaikiniais telefonais asmenukę paprasta pasidaryti priekine kamera ir iš karto ją pamatyti. Tačiau tai ne vienintelis dabartinių kamerų pranašumas, lyginant su ankstesnėmis technologijomis.

„Iki 1888 m. fotografai dažniausiai buvo profesionalai arba rimti mėgėjai,“ sako Gustavsonas. „Vidutinis žmogus paprastai nefotografuodavo. Tam reikėjo specialių įgūdžių. Seniau nuotraukas buvo galima daryti lauke, už nugaros šviečiant saulei — viskas. Jei norėjai už šių parametrų ribų išeiti, turėjai daug žinoti apie fotografiją.“

Norėdamas padaryti asmenukę, turėjai būti ekspertas

Pirmieji fotografai turėjo savo dispozicijoje laikmačius ir veidrodžius, bet padaryti nuotrauką, laikant aparatą rankomis – kas apibūdina dabartines asmenukes – buvo kur kas sunkiau.

„Dėžinėse kamerose paprastai būdavo fiksuoto židinio lęšiai,“ sako Gustavsonas. „Reikėjo būti lauke saulėtą dieną ir pasirinkti mažiausius lęšius, ir vis vien vaizdas buvo kiek neryškus… tai ribojo maždaug trijų pėdų [~1m] židinys.“

Kodak Brownie fotografavimą palengvino masėms, nes fotografai galėjo siųsti aparatus gamintojui, kuris išryškindavo nuotraukas. Taip į moderniąją erą persikėlė ir asmenukės, bet taikymosi, laiko ir ryškinimo sunkumai išliko.

Kita kliūtis buvo juostos jautrumas. „Dabartinių juostų jautrumas yra apie 400,“ pastebi Gustavsonas. „Kodako laikais jis buvo apie 2.“

Iš esmės, jei neturėjote labai ilgų rankų, fotografijos žinių, daugybės saulės šviesos ir tiek pat sėkmės, asmenukių darymas nelabai įmanomas. Tad dažniausiai buvo naudojamasi laikmačiais ir veidrodžiais.

Ankstyvosios asmenukės tokios retos, nes jas padaryti buvo nelengva

Josephas Byronas darydamas asmenukes su draugu ant stogo, eksperimentavo. Turėdamas savo studiją ir būdamas vienas iš žymiausių tos eros scenos fotografų, jis galėjo bandyti ką nors beprotiško, pavyzdžiui, asmenukes. Bet tam tikra prasme, jo XX a. trečio dešimtmečio fotografijos rodo, kaip tebebuvo nelengva tada daryti asmenukes.

Net patobulėjus kameroms, liko techninių kliūčių.

Gerėjant technologijoms, asmenukės daryti tapo lengviau. „Lęšiai greitesni,“ sako Gustavsonas, „medžiagos daug jautresnės, ir jais daug lengviau naudotis. Visa tai plėtojosi eksponentiškai.“

Nors dar liko daug ką patobulinti, ši sparti raida atsispindi fotografijose. Per Antrąjį Pasaulinį karą, šis britų parašiutininkas leisdamasis sugebėjo padaryti kelia asmenukes. Tai iliustruoja techninę asmenukių pažangą, o taip pat sunkumus. Net su geresnėmis kameromis nebuvo tinkamo būdo taikytis, ir buvo sunku išvengti neryškių fotografijų.

Todėl dauguma ankstyvųjų asmenukių buvo daromos veidrodžiais. Šie penktojo ir šeštojo dešimtmečio vaizdai rodo, kad asmenukės demonstruoja kintančias kameras lygiai, kaip ir kintančią kultūrą. Netgi su tokiomis kameromis, kaip ši Leica, kurią Michaelas Wardas naudojo darydamas žemiau pateikiamą nuotrauką, asmenukės buvo rizikingos, nes nebuvo vaizdo ieškiklio.

Todėl dauguma ankstyvųjų asmenukių buvo daromos veidrodžiais. Šie penktojo ir šeštojo dešimtmečio vaizdai rodo, kad asmenukės demonstruoja kintančias kameras lygiai, kaip ir kintančią kultūrą. Netgi su tokiomis kameromis, kaip ši Leica, kurią Michaelas Wardas naudojo darydamas žemiau pateikiamą nuotrauką, asmenukės buvo rizikingos, nes nebuvo vaizdo ieškiklio.

Dėl geros kamerų kokybės ir greito „ryškinimo“, dabar fotografais galime būti visi. A bent jau galime fotografuotis, nesugadindami nuotraukų. Žinoma, netgi naudojant modernias technologijas, asmenukės gali netapti visuotinėmis. „Niekada jų nedarau,“ sako Toddas Gustavsonas. „Man nereikia įrašo, kad aš ten buvau.“

Phil Edwards
www.vox.com

Komentarai (3)