Kartu su „Westmere“ architektūros centrinių procesorių pristatymu rinkoje įvyko esminis lūžis, kuris visiškai pakeitė požiūrį į vaizdo plokštės integracijos galimybes kompiuteryje.

Iki pasirodant šios kartos procesoriams, vaizdo apdorojimo posistemę buvo įprasta integruoti kaip atskirą lustą kompiuterio motininėje plokštėje. Tačiau „Westmere“ architektūros CPU pasiūlė naują principą, kuris tame pačiame procesoriaus luste leidžia sutalpinti ir „Intel HD“ vaizdo apdorojimo posistemę. CPU integruota vaizdo plokštė taip pat padeda taupyti energiją, kadangi taikant tokį metodą, tenka užmaitinti mažiau motininėje plokštėje esančių nepriklausomų lustų.

Toks bazines galimybes turinčios vaizdo plokštės integravimo metodas naudojamas ir šiuo metu. Pavyzdžiui, „Sandy Bridge“ architektūros centriniai procesoriai turi „DirectX10“ technologiją palaikančias „Intel HD Graphics 2000“ arba „Intel HD Graphics 3000“ vaizdo plokštes, o naujesnės kartos „Ivy Bridge“ architektūros CPU jau komplektuojami su „DirectX11“ technologiją palaikančia „Intel HD Graphics 2500“ arba „Intel HD Graphics 4000“ vaizdo apdorojimo posisteme.

Tuo tarpu ketvirtos „Haswell“ arba penktos kartos „Broadwell“ centriniai procesoriai yra ypatingi tuo, kad gali turėti integruotą ne tik „Intel HD“ (pvz., „Intel HD Graphics 5000“), bet taip pat ir naujos kartos „Intel Iris“ ar „Intel Iris Pro“ vaizdo apdorojimo posistemę.

Centriniame procesoriuje integruojamos vaizdo apdorojimo posistemės našumą pačiu paprasčiausiu ir greičiausiu atveju galima įvertinti remiantis modelių numeracija. Pavyzdžiui, „Intel Iris Pro 5200“ vaizdo apdorojimo galimybės ir našumas tikrai bus geresnis nei „Intel HD Graphics 4600“ vaizdo posistemės atveju, o tuo tarpu pastaroji tikrai bus našesnė nei „Intel HD Graphics 2500“ vaizdo plokštė.

Šiuo metu kiekvienas kompiuteris su „Intel Core i“ serijos centriniu procesoriumi išsiskiria tuo, kad visuomet būna aprūpintas integruota vaizdo plokšte. Dažnu atveju šiuolaikiniuose CPU integruojamos vaizdo plokštės galimybių pakanka daugumai kompiuterių savininkų. Tuo tarpu kai kalba pakrypsta apie nešiojamus kompiuterius, kiti tokį techninį sprendimą itin vertina dar ir dėl to, nes integruotos vaizdo plokštės sunaudoja kur kas mažiau ribotos talpos baterijos energijos resursų.

Integruotos vaizdo plokštės: privalumai ir trūkumai

Prieš perkant naują kompiuterį visuomet pravartu įsivertinti kokios vaizdo apdorojimo posistemės našumo galimybės bus reikalingos, nes tai gali ženkliai nulemti galutinę kompiuterio kainą.

Bazinės konfigūracijos kompiuteriai dažniausiai būna aprūpinami tiesiai į motininę plokštę integruojamomis vaizdo plokštėmis. Pastarosios yra įterpiamos į kompiuterio motininę plokštę jų gamybos metu, todėl jų atnaujinti ar pakeisti ateityje tampa praktiškai neįmanoma. Be to, tokios vaizdo plokštės gedimo atveju taip pat tektų keisti ne tik šį lustą, bet visą motininę plokštę.

Tuo tarpu išorinės vaizdo plokštės prie kompiuterio motininės plokštės yra jungiamos per specialią jungtį, todėl bet kuriuo momentu gali būti pakeistos ar atnaujintos. Tai suteikia daugiau lankstumo, kadangi grafinės vaizdo apdorojimo posistemės našumą galima padidinti pakeičiant vos vieną kompiuterio sudedamąjį komponentą. Kitaip sakant, esant tokiam scenarijui nėra būtina atnaujinti visos kompiuterinės sistemos platformos pagrindinės bazės, t. y. motininės plokštės.

Bene pagrindinis motinėje plokštėje integruojamos vaizdo plokštės privalumas – kaina. Be to, tokio tipo vaido plokštė kompiuteryje užima kur kas mažiau vietos nei išorinė vaizdo plokštė. Būtent dėl tos priežasties integruojama vaizdo plokštė dažnai tampa neatsiejama aukštu mobilumu pasižyminčių kompiuterinių sistemų sudedamąją dalimi.

Integruojamų vaizdo plokščių atveju didžiausia problema tampa tai, kad kompiuterio atnaujinimas kartais gali būti visiškai neracionalus. Pavyzdžiui, pritrūkus vaizdo apdorojimo posistemės našumo ir atsinaujinus motininę plokštę gali nutikti taip, kad iš karto teks atnaujinti ir centrinį procesorių CPU ar operatyviąją RAM atmintį. Ir tai bus neišvengiama, nes nauja motininė plokštė su geresne integruota vaizdo plokšte tikėtina, kad reikalaus naujos kartos RAM modulių (pvz., DDR4) ir taip pat veiks tik su tais CPU, kurie turės tam tikrą naujesnio standarto soketą (angl. socket).

Kaip buvo minėta anksčiau, integruotos vaizdo plokštės gedimo atveju tenka keisti visą kompiuterio motininę plokštę. Tačiau čia galimas ir atvirkštinis scenarijus, kai integruotą vaizdo plokštę gali tekti „atsinaujinti“ be jokios pateisinamos priežasties įvykus bet kokiam kitam motinės plokštės gedimui, kuris yra visiškai nesusijęs su pagrindinėje kompiuterio plokštėje integruojama vaizdo apdorojimo posisteme.

Motininėje plokštėje integruojamoms vaizdo plokštės taip pat neturi savo vidinės atminties, todėl dažniausiai ją yra linkusios rezervuotis operatyvios RAM atminties sąskaita. Taigi, pavyzdžiui, jeigu motininės plokštės gamintojas deklaruoja, kad integruota vaizdo plokštė turi 128 MB atminties, čia svarbu suprasti, kad šios atminties fiziškai vaizdo apdorojimo posistemė iš tikrųjų neturi. Kitaip sakant, šis skaičius tiesiog nurodo kiek atminties resursų savo darbingumo ir funkcionalumo užtikrinimui integruota vaizdo plokštė yra linkusi pasisavinti iš RAM atminties.

Be to, daugelio apžvalgininkų nuomone, centriniame procesoriuje integruojamos vaizdo plokštės galimybės ir našumas vis dar nėra pakankamas sudėtingų trimačių objektų apdorojimui. Kitaip sakant CPU luste esanti vaizdo posistemė skirta tik paprastiems trimatės grafikos skaičiavimas atlikti.

Taigi, jeigu kompiuterį kur kas dažniau planuojama naudoti žaidimams, jame be abejonės taip pat teks integruoti atskirą bei nuo CPU nepriklausomą išorinę „AMD“ arba „Nvidia“ vaizdo plokštę. Vis dėlto, pavyzdžiui, „Broadwell“ architektūros centriniuose procesoriuose integruojama „Intel Iris 6100“ vaizdo plokštė jau gali užtikrinti tokį našumą, kurio gali pakakti net ir moderniems žaidimams, tačiau tokiu atveju kompiuteriniame žaidime rekomenduojama pasirinkti žemo arba vidutinio lygmens grafikos nustatymus.

Komentarai (2)