Mūsų santykiai su daiktais vis sudėtingėja. Tačiau ne todėl, kad daiktai darosi išmanūs, veikiau jau atvirkščiai.

Įvedę Google paieškoje frazę „unpleasant design“, gausite >25 milijonus rezultatų. Šio „nepatogaus dizaino“, nors tiksliau būtų sakyti „priešiško“, reiškinio nagrinėjimui jau skiriami ne tik moksliniai straipsniai, bet ir storos knygos. Specialistų nerimą kelia faktas, kad tokie dizaino sprendimai, iš pirmo žvilgsnio atrodantys kaip skirti viešosios tvarkos palaikymui, mus visus daro įvairių (ir ne visada malonių) manipuliacijų objektais.

Vadinamasis Camdeno suolas liūdnai pagarsėjo kaip objektas, taip gerai užkertantis kelią visiems netinkamiems panaudojimo būdams, kad tapo praktiškai beverčiu. Ant šio suolo neįmanoma gulėti ar važinėtis riedlente, nes jo viršus sudarytas iš kelių nuožulnių plokštumų. Po juo neįmanoma prišiukšlinti, nes vientisas ir jokios tuščios erdvės po juo nėra. Galiausiai, jis išlietas iš betono, tad jį sugadinti ar nutempti itin sudėtinga. Sėdėti ant jo, beje, irgi ne itin patogu.

Selena Savic, knygos „Unpleasant design“ bendraautorė, svarsto, kad visi tokie dizaino sprendimai neišsprendžia problemos, o ją tik paslepia. Benamiai savaime niekur neišnyks; neleidžiant jiems miegoti parkuose ir autobusų stotelėse, tik padidės visuomenės segregacija, atskirtis.

Kaip segregacijos, atliekamos dizainu, pavyzdys, pateikiama tiltų, trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje sujungusių Long Ailendą su pagrindine Niujorko dalimi, istorija. Manoma, kad architektas Robertas Mosesas, tikslingai statė tiltus per žemus, taip užkirsdamas kelią į Lon Ailendo paplūdimius autobusams ir tuo pačiu, vargingų rajonų gyventojams, neturintiems nuosavų automobilių. Ir nors tokie kaltinimai Mosesui neįrodyti, manipuliavimas įprastų daiktų dizainu ir viešosiomis erdvėmis egzistuoja. Jų objektais dažnai tampa ne benamiai, riedlentininkai ar viešosios tvarkos pažeidėjai, o eiliniai piliečiai, nelinkę elgtis asocialiai.

Moseso tiltai buvo pernelyg žemi ir taip užtvėrė kelią į Long Ailendo paplūdimius autobusams ir, tuo pačiu, vargingų rajonų gyventojams

Tokioms manipuliacijoms priešintis vis sunkiau, tačiau galima bent jau matyti.

Diogenas Laertietis knygoje „Apie žymių filosofų gyvenimus, požiūrius ir mokymus“ rašo, kad kinikas Diogenas Sinopietis mokėjo būti tikras ir laisvas bet kokioje situacijoje. „Bet kuri vieta, – dėstė gyvenimo aprašymo autorius, – jam vienodai tiko ir miegui ir valgymui ir pokalbiui“. Aplinkiniai galėjo smerkit Diogeną, tačiau priemonių jam sukliudyti tada jie neturėjo.

Jau XX amžiaus pradžioje Adolfas Loosas, austrų architektas novatorius ir tuo pat metu piktas ir sumanus publicistas, parašė humoreską „Vargšas turtingas žmogelis“ (The Poor Little Rich Man // Sarnitz A. Adolf Loos), kurios herojus, pasiturintis ponas, užsakantis namą pas madingą Vienos architektą, tampa estetinio diktato auka: šlepečių, skirtų miegamajam, nevalia dėvėti priemenėje (ir atvirkščiai), mat taip sugriaunama architekto kruopščiausiai sukurta erdvės harmonija. Toje pasakoje, kitaip, nei pasakojime apie Diogeną, privati erdvė virsta kontroliuojama ir darosi panaši į viešą: ne namas jums tarnauja, o mes – jam. Tačiau fiziškai tokius nurodymus pažeisti ne sudėtingiau, nei pietaujant peilį paimti į kairę ranką. Įkyriajam visuotinės harmonijos brukėjui galima surengti akistatą su kita durų puse, o patys daiktai kontroliuoti, ar teisingai juos naudojame, kol kas negali. Tiesa, jie tam jau rengiasi.

Tarkime, Loosas šiuolaikinei architektūrai tėra keistokas dėdulė. Tačiau panagrinėkime modernizmo tėvą Le Corbusier. Jis manė, kad statinys privalo organizuoti jo gyventojų gyvenimą vieninteliu teisingu būdu. Tad, Paryžiaus universiteto miestelio šveicarų studentų bendrabutyje (1931) Corbusier tyčia bibliotekos sienas padarė kreivas, kad būtų neįmanoma prikabinėti kokių nors banalių snieguotų Alpių vaizdų reprodukcijų.

Modernistinės architektūros kritikai, tokie, kaip Teksaso universiteto profesorius Nikos Salingaros tvirtina, kad modernizmo devizu tapęs principas „forma seka funkciją“ – pernelyg siauras, kad galėtų numatyti visas situacijas, kylančias per statinio gyvavimą. Pavyzdžiui, senovinę sodybą galima gan nesunkiai perdirbti į muziejų, mokyklą ar polikliniką, o XX amžiaus antros pusės statiniai tokioms metamorfozėms sunkiai pasiduoda.

Corbusier tyčia bibliotekos sienas padarė kreivas, kad būtų neįmanoma prikabinėti kokių nors banalių reprodukcijų

Visgi, tokie svarstymai nors ir teisingi, tačiau logiškai neužbaigiami.

Modernistinio daikto (taip pat ir statinių ar miesto erdvės) forma paklūsta ne funkcijai – tam niekas neprieštarautų, – o kažkokiam teisingo jo naudojimo įsivaizdavimui, nuo kurio nedera nukrypti. Kam tas įsivaizdavimas priklauso ir kas jiems suteikė teisę architektūros naudotojams šį įsivaizdavimą primesti, įdomus klausimas, į kurį galima pabandyti atsakyti.

Knygoje „Discipline and Punish“ Michelis Foucault svarsto, kaip įvyko perėjimas nuo teatralizuotų viešų egzekucijų prie kalėjimo bausmių ir kaip konkrečiai kalėjimo erdvinė struktūra disciplinuoja nusikaltėlio kūną. Kada panašią disciplinos palaikymo funkciją (tegul tik iš dalies ir labai silpnai, tačiau visgi) imasi gyvenamoji erdvė, verta suklusti. Dar labiau neramina paplitę viešųjų erdvių kontroliavimo reiškiniai.

Griežtas funkcionalumas atima iš mūsų laisvę naudoti daiktus taip, kaip mums reikia. Kėdė skirta sėdėjimui, tačiau kartais ant kėdės atsistojama – tarkime, siekiant viršutinėje lentynoje gulinčios knygos. Jau klasika tapusios venecijietiškos kėdės su plona fanerine sėdyne tokiai operacijai menkai tinkamos.

Ludwig Mies van der Rohe, ne menkesnis, nei Corbusier, 1919 metais nubraižęs stiklinio dangoraižio projektą, nepaaiškina, kodėl jo pastatas turi būti permatomas, nelyg parduotuvės virtina. Iš visko sprendžiant, Miesui skaidrumas atrodo kaip simbolis, jei atvirumo, tai efektyvumo: galima matyti, kad visi biuro pastato gyventojai triūsia ir niekas dinderio nemuša.

Bet čia ir kyla paradoksas: nors visi pastato viduriai kaip ant delno, suprasti, kur įėjimas – nelengva.

Miese, tada jau sulaukęs pasaulinio pripažinimo architektas, pastatė stiklinį Farnsworth House, perregimą kaip akvariumą, ir paradoksaliai, visiškai uždarą; toks namas perregimas gali būti tik todėl, kad jį supa privati žemė, kur be kvietimo pakliūti neįmanoma. Tai yra, stiklinė sodyba tapo J. Zamiatino stiklinių permatomų gyvenamųjų namų antipodu. Be to, skaidrumas visiškai nereiškia sąveikos su aplinka, nuo jos namas atitvertas gerokai stipriau, nei romantiškasis Williamo Morriso „Raudonasis namas“: ten, prisimenama, per miegamojo langą krito obuoliai.

Šio dešimtmečio pradžioje Maskvoje ir kituose RF miestuose (o kiek anksčiau ir Gruzijoje) buvo pastatytos kelios policijos nuovados su skaidriais fasadais. Tai buvo aiškinama kaip piktnaudžiavimo prevencijos priemonė. Projekto autoriai siūlė sutapatinti fizinį skaidrumą su metaforiniu, su visišku valdžios paslapčių nebuvimu, J. Benthamo išvirkščiu panoptikonu, kur kalėjimo prižiūrėtojai galėjo nuolat stebėti kalinius. Tačiau lygiai toks pats skaidrus ir permatomas buvo architekto Giuseppe Terragni Como miesto fašistų partijos komiteto pastatas – Casa del Fascio (1932–1936). Nejaugi valdžios institutai perleidžia individui priežiūros ir baudimo teisę? Ne, tai tik populistinis gestas.

Permatoma kalėjimo kamera yra realaus baudimo ir kontrolės įrankis. Tačiau perregimas policijos poskyris tampa nevykusia metafora. Piktnaudžiavimą išvysti negana, reikia dar žinoti, kaip galima įsiterpti, turėti poveikio valstybės tarnyboms priemones. Be atgalinio ryšio toks deklaratyvus skaidrumas terodo, kad valdžia nieko nesigėdi.

Disciplinavimo instrumentai, kaip sakoma, pagal apibrėžimą, priklauso valdžiai, nei jų atsisakyti, nei nukreipti prieš save ji nesugeba. Geriausiu atveju, ji gali kam nors deleguoti jų panaudojimą.

Le Corbusier, kaip žinia, praktiškai neslėpė, kad architektūra jam buvo disciplinuojančio poveikio žmonių populiacijoms priemonė. Todėl jis taip ir stengėsi palaikyti santykius su valdžia – tiek su politine (Musolinis, Stalinas, Petenas), tiek ir ekonomine (Citroen).

Prisiminkime Diogeną, nuo kurio pradėjome pasakojimą. Dabartinių diogenų gyvenimas daug sudėtingesnis. Jei ant parko suolelio negalima atsigulti, tai šio suolelio forma išties atitinka funkciją, tik štai funkcija ši – represinė. Suolelis, ant kurio ir sėdėti neįmanoma, nukreiptas jau ne prieš atskirus atskalūnus, o prieš visus pėsčiuosius.

Be atgalinio ryšio deklaratyvus sienų skaidrumas terodo, kad valdžia nieko nesigėdi

Daiktas per savo vienareikšmę funkciją gryna funkcija paradoksaliai paverčia ir žmogų naudotoją. Ne tik institucijos, tačiau ir daiktai ima reguliuoti mūsų veiksmus. Pasirodo, konstruojantiems, gaminantiems ir statantiems viešose vietose tokius daiktus ir priklauso reali valdžia.

Pats gi daiktas, užuot buvęs mūsų laisvo kūno pratęsimu, praplečiančiu jo galimybes, tampa kietu ir nepatogiu baudžiamo kūno futliaru – taip pat ir už kol kas dar neįvykdytą nusikaltimą.

Komentarai ()