Istorija, kurios daugelis nė nežino: kaip į Šiaurės Korėją JAV tiekė mazutą ir žadėjo šioje šalyje pastatyti modernius lengvojo vandens reaktorius (1)
Per paskutinius 20 metų Šiaurės Korėja atliko šešis branduolinio ginklo ir dešimtis balistinių raketų paleidimo bandymus. Nepaisant tarptautinės bendruomenės sankcijų, Pchenjanui kiekvieną sykį pavyksta sukurti vis galingesnius užtaisus ir vis toliau galinčias skristi raketas, kurios jau gali nuskristi iki JAV. Leidinys „Gordon“ primena, kaip Sovietų Sąjunga padėjo KLDR pradėti savo branduolinę programą, ir kaip ji ilgainiui subyrėjo.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Lapkričio 29-osios rytą vietos laiku Šiaurės Korėja atliko naują balistinės raketos bandymą, kuri nuskrido apie 1 tūkst. kilometrų į nukrito Japonijos jūroje. Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas raketos „Hwaseong-15“ paleidimą pavadino „KLDR valstybinių branduolinių pajėgų“ kūrimo pabaiga.
Japonijos gynybos ministras Itsunori Onodera pranešė, kad paleistoji raketa pasiekė rekordinį per visus KLDR bandymus aukštį. JT, Europos Sąjunga ir NATO ryžtingai pasmerkė „Hwasong-15“ paleidimą, o JAV prezidentas Donaldas Trumpas pažadėjo įvesti „papildomas griežtas sankcijas“, Pietų Korėja atsakydama į Šiaurės Korėjos poelgį surengė savo kariuomenės mokymus pasienyje su savo šiaurine valstybe.
KLDR branduolinės programos gimimas
KLDR branduolinę programą pradėjo vystyti XX amžiaus viduryje. 1952-aisiais metais Pchenjanas specialiai tam sukūrė Atominės energijos tyrimų institutą, o praėjus ketveriems metams pasirašė su SSRS branduolinės energetikos specialistų paruošimo programą, o vėliau susitarė su Maskva dėl „bendradarbiavimo taikaus branduolinės energijos panaudojimo programoje“.
Branduolinį ginklą šiaurės korėjiečiai pradėjo kurti kartu su Kinija 1970-aisiais. Tuomet Šiaurės Korėja įstojo į Tarptautinę atominės energijos agentūrą IAEA ir pasirašė branduolinio ginklo neplatinimo sutartį. Iš IAEA Pchenjanas pasitraukė jau 1994-aisiais po to, kai agentūroje buvo suabejota KLDR kėslais ir kai ji pasiūlė atlikti „specialų inspektavimą“.
Tais pačiais metais Vašingtonas ir Pchenjanas pasirašė Pagrindų susitarimą. Pagal šį susitarimą KLDR turėjo nutraukti urano skaidrinimo gamyklų statybas ir naudojimą, išvežti iš šalies jau turimą branduolinį kurą ir demontuoti visus objektus, kuriuos būtų galima naudoti branduolinio ginklo platinimui. Mainais JAV įsipareigojo tiekti Šiaurės Korėjai mazutą ir vietoje sustabdyto atominio reaktoriaus pastatyti modernius lengvojo vandens reaktorius.
Kiekvienas iš šių reaktorių pagal savo galingumą turėjo 200 kartų viršyti vienintelį KLDR teritorijoje veikusį branduolinį reaktorių (jį kartu su SSRS pagalba šiaurės korėjiečiai pasistatė 1964 metais). Tačiau jie taip ir nebuvo pastatyti: 2002 metais JAV pareiškė, kad KLDR ir toliau užsiima urano skaidrinimu ir pažeidžia sutarties sąlygas. Po to Vašingtonas nutraukė kuro Šiaurės Korėjos elektrinėms tiekimą, o KLDR paskelbė atnaujinanti branduolinės programos veiklą, vėl paleido branduolinį reaktorių ir pasitraukė iš Neplatinimo sutarties.
2003-2004 metais siekiant sureguliuoti branduolinę krizę vyko šešių šalių derybos, kuriose dalyvavo KLDR, JAV, Kinija, Rusija, Pietų Korėja ir Japonija, tačiau jos neatnešė jokių rezultatų. Netrukus Pchenjanas pirmą sykį pripažino, kad sukūrė branduolinį ginklą, ir pažadėjo, „kol Amerika mojuoja branduoliniu vėzdu“, išplėsti jo atsargas.
Branduoliniai bandymai ir raketų paleidimas
Pirmasis branduolinio ginklo bandymas KLDR buvo atliktas 2006-ųjų spalį, apie tai paskelbė vienintelis informacijos šaltinis šalyje – Korėjos centrinė naujienų agentūra (KCNA). Agentūra pažymėjo, kad bandymas „atnešė džiaugsmą mūsų kariams ir tautai“. Jis buvo įvykdytas KLDR šiaurės rytuose, 170 kilometrų atstumu nuo sienos su Rusija, ir iššaukė požeminius 4,2 magnitudės virpesius. Radiacijos nutekėjimo niekas neužfiksavo.
Kiti penki bandymai buvo atlikti 2009-2017 metais, kiekvieną sykį seismologai fiksavo požeminius smūgius. 2017-ųjų rugsėjį požeminio smūgio banga sudarė nuo 6,1 iki 6,4 balo pagal Reichterio skalę. Japonų mokslininkai pažymėjo, kad sprogimo galia 10 kartų viršijo ankstesnių bandymų ir, numanoma, o jo galia sudarė 100 kilotonų.
Tuo pačiu metu Šiaurės Korėja per pastaruosius 20 metų vykdo ir balistinių raketų, kuriomis būtų galima skraidinti branduolines galvutes, bandymus. Visos jos yra paleidžiamos į Japonijos jūrą ar Ramųjį vandenyną. Nepaisant to, kad kai kuriuos raketų bandymus Pchenjanas bandė aiškinti taikiais motyvais (pavyzdžiu, palydovų paleidimu į kosmoso orbitą), JAV ir JT Saugumo Taryba ne sykį dėl to įvedinėjo sankcijas KLDR dėl tarptautinių susitarimų nesilaikymo.
Dabartinės KLDR galimybės
2017-ųjų lapkričio 29-ąją buvo atliktas pirmasis „Hwaeong-15“ klasės raketos paleidimas. Ankstesnio modelio „Hwasong-14“ raketa buvo paleista JAV nepriklausomybės dieną – 2017-ųjų liepos 4-ąją. Būtent „Hwasong-14“ raketų varikliai, anot leidinio „The New York Times“, buvo sukurti ukrainiečių variklio, kurį tariamai įsigijo KLDR, pagrindu. Ukraina šią informaciją neigia.
Liepos 4-ąją raketa pakilo į daugiau nei 2800 kilometrų aukštį ir nukrito į jūrą apie 950 kilometrų nuo paleidimo vietos. Tačiau šie skaičiai nėra maksimali „Hwaseong-14“ galimybių riba. Esmė tame, kad Šiaurės Korėja raketas paleidžia „padidinta trajektorija“: ji pasiekia itin didelį aukštį, tačiau nukrenta palyginti netoli paleidimo vietos. Jeigu paleisti tokią raketą standartine trajektorija, ji skris mažesniame aukštyje ir nuskris gerokai toliau.
Anot „Sunerimusių mokslininkų sąjungos“ vieno iš vadovų Davido Wrighto, „Hwasong-14“ bandymų rezultatai parodė, kad maksimalus raketos skrydžio nuotolis gali būti apie 6700 kilometrų. To užtenka, kad KLDR galėtų smogti Aliaskai ar kai kurioms Havajų saloms, tačiau ne tam, kad pasiektų žemyninę JAV dalį. 6700 kilometrų spindulyje atsiduria visa Rusijos teritorija (išskyrus Kaliningradą), Iranas, Indija, Indonezija, šiaurinė Australijos pakrantė, dalis Kanados ir dešimtys kitų valstybių.
KCNA pranešime tvirtinama, kad naujasis „Hwasong-15“ modelis išbandymo metu pasiekė dar didesnį aukštį – iki 4500 km. Anot D. Wrighto, skaičiuojant standartine tokios raketos trajektorija, ši raketa gali įveikti 13 tūkst. kilometrų nuotolį. To užteks, kad pasiektų ne tik Vašingtoną, tačiau ir visą JAV teritoriją.
Pchenjanas taip pat tvirtina, kad po „Hwasong-15“ paleidimo KLDR „įgijo dar vieną tarpkontinentinę balistinę raketą, galinčią nešti itin didelę sunkią branduolinę galvutę ir smogti visai JAV teritorijai“. Oficialiai ši informacija kol kas nėra patvirtinta.
