Kodėl vairuotojai nepastebi pėsčiųjų? Pasirodo, dėl to kalta žmogaus fiziologija (15)
Saugaus eismo specialistai perspėja, kad paskutiniais rudens mėnesiais, kai rytinis ir vakarinis eismo pikas vyksta tamsoje ar prieblandoje, dramatiškai išauga avarijų, jose žūstančių bei sužalojamų žmonių skaičius.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Deja, tokių nelaimių priežastys ne visuomet atsispindi oficialioje statistikoje ir, kaip pastebi lenktynininkas Benediktas Vanagas, labai dažnai yra laikomos „smulkmenomis“. Didžiausios rizikos metas Lietuvoje tamsiu paros metu įvyksta kas ketvirta avarija, kurioje būna sužalojami ar žūsta žmonės.
Automobilių kelių direkcijos turimais duomenimis, pastaraisiais metais sutemus Lietuvoje kasmet vidutiniškai žūdavo apie 60 pėsčiųjų – maždaug 3 kartus daugiau nei dieną. Absoliuti dauguma tragiškų eismo nelaimių būna susiję su matomumu, kurį dažnai komplikuoja meteorologinės sąlygos – lietus, dulksna ar šlapdriba.
„Rudenį nukritę medžių lapai tiesiog absorbuoja automobilio žibintų šviesas, todėl pastebėti kelkraščiais judančius pėsčiuosius ir dviratininkus ypač sunku. Jeigu jie neturi atšvaitų ar žibintų, tikimybė pakliūti į avariją, lyginant su šviesiu paros metu, išauga net iki 8 kartų“, – perspėjo B.Vanagas.
Atlikti eksperimentai rodo, kad atšvaito neturintis pėsčiasis tampa pastebimu, kai iki jo lieka maždaug 50 metrų.
Važiuojant 90 km/val., toks atstumas įveikiamas greičiau nei per 2 sekundes, todėl laiko nepakanka net pradėti automobiliui stabdyti. Tuo tarpu dviratininkas ar pėstysis su atšvaitu, šviesą atspindinčia liemene ar žibintu matomas maždaug iš už 120 – 150 metrų, net važiuojant įjungus artimąsias šviesas.
Šiek tiek fiziologijos
Medikai pastebi, kad naktį žmogaus akys priima šviesos kontrastus prasčiau nei dieną, o su amžiumi tiksliai fiksuoti, kas vyksta judėjimo trajektorijoje – ypač intensyvaus eismo sąlygomis – yra iš tiesų nemažas iššūkis.
Vairuotojų poreikis šviesai (norint gerai matyti) kas 13 metų padvigubėja. Pačios pavojingiausios situacijos pėstiesiems tamsoje atsiranda tuomet, kai prasilenkia du priešpriešiais važiuojantys automobiliai.
Akademinėse studijose, nagrinėjančiose vairuotojų akinimo problemas, teigiama, kad netikėtai dideliu šviesos srautu apšviesta akis prie naujų sąlygų prisitaiko maždaug per 10 sekundžių. Vadinasi, maždaug tiek laiko važiuojama itin prastai matant arba visai nematant, kas vyksta kelkraščiuose.
Apakintas vairuotojas 20 metrų atstumu nuo priešpriešinio automobilio nemato nieko. Tokiomis aplinkybėmis nepastebimi net atšvaitą segintys ar šviesą atspindinčias liemenes dėvintys žmonės. Spėjama, kad iki 15 proc. eismo įvykių tamsiuoju paros metu įvyksta būtent dėl vairuotojų akinimo.
Saviveikla su žibintais pavojinga
Solidžią vairavimo pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis patirtį turintis B. Vanagas akcentuoja, kad rega vairuotojas gauna apie 90 proc. informacijos. Šios informacijos kiekis ir jos kokybė priklauso, ne tik nuo to, kiek geros žmogaus akys, bet ir nuo apšvietimo kokybės. Tiksliau – automobilio žibintų, tinkamo jų sureguliavimo, tvirtinimo, švaros, reflektorių bei sklaidytuvų būklės.
„Nors kai kam visa tai gali atrodyti „smulkmena“, būtent nuo šių dalykų priklauso, ar vairuotojas gerai mato, kur važiuoja pats ir ar neakina kitų eismo dalyvių“, – pabrėžė lenktynininkas. Kad tai rimta problema patvirtina ir techninės apžiūros įmonių asociacijos „Transeksta“ duomenys. Metai iš metų renkama statistinė informacija liudija, kad Lietuvos keliais zujančių mašinų žibintų būklė yra bene netvarkingiausia automobilio sistema: beveik 18 proc. tikrinamų mašinų žibintai turi „didelių trūkumų“.
Beje, kuo mašinos senesnės, tuo padėtis prastesnė. Antai 7-17 m. amžiaus grupėje (beveik 36 proc. Lietuvoje registruotų automobilių yra senesni nei 21 metų) „šviesos ligos“ kamuoja daugiau nei trečdalį tikrinamų mašinų.
Asociacijos specialistai akcentuoja, kad labai dažnai automobilininkai, bandydami „patobulinti“ automobilio žibintus, griebiasi šarlataniškų gudrybių ir halogenines lempas pakeičia vadinamaisiais „ksenonais“ ar LED šviesos šaltiniais.
Tačiau tokia saviveikla ne išsprendžia kelionių naktį problemas, bet sukuria naujas – techninėje apžiūroje kontrolieriai, pastebėję skirtumą tarp žibintų žymėjimo ir jų skleidžiamos šviesos, automobilį paskelbs turintį „didelių trūkumų“. Be to, net jei po tokios lempučių rokiruotės pats vairuotojas ir mato toliau, absoliučia dauguma atvejų kiti eismo dalyviai akinami.
