„Lockheed P-2 Neptune“, „Convair B-36 Peacemaker“, „Ryan FR Fireball“ - tai tik keli lėktuvų su dviem skirtingomis variklių technologijomis pavyzdžiai. Stūmoklinių variklių šiems lėktuvams nepakako, todėl jie naudojo ir reaktyvinius. Tačiau kodėl tuomet buvo naudojami ne tik reaktyviniai varikliai? Kam ta sena propelerinių variklių technologija? Ir kodėl tada dabar tokių lėktuvų nebėra?

Tokius lėktuvus galbūt esate matę kur nors kino filmuose, tačiau gali būti, kad visai neatkreipėte dėmesio. Įvairių bandymų su dviem variklių technologijomis buvo ne taip jau mažai, nes taip buvo sprendžiamos įvairios problemos. Štai „Ryan FR Fireball“ buvo naikintuvas, pasirodęs Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Priekyje sukosi įprastas stūmoklinio variklio propeleris, o gale dar buvo ir papildomas reaktyvinis variklis. Tik 66 „Ryan FR Fireball“ buvo pagaminti, o tada karas baigėsi.

„Ryan FR Fireball“ buvo skirtas specialiai lėktuvnešiams. Propeleriniai lėktuvai tuomet nesunkiai kilo nuo lėktuvnešių denių ir sėkmingai vykdė misijas. Tačiau jau buvo pasirodę ir reaktyviniai lėktuvai, kuriems propeleriniai negalėjo prilygti greičiu. Buvo aišku, kad aviacijos ateitis priklauso reaktyviniams varikliams, bet jie turėjo kelis trūkumus. Svarbiausias iš jų - prastas įsibėgėjimo laikas. Tai ribojo reaktyvinių lėktuvų panaudojimą ant lėktuvnešių. Svarbu buvo ir tai, kad reaktyviniai varikliai buvo nelabai patikimi, todėl JAV karinis jūrų laivynas į juos žiūrėjo kreivai.

„Ryan FR Fireball“ turėjo abi technologijas. Propelerinis variklis leido kilti nuo lėktuvnešio denio bei pravertė ilgų misijų metu. O štai reaktyvinis variklis suteikė greičio. „Ryan FR Fireball“ tapo pirmuoju reaktyviniu lėktuvu nusileidusiu ant lėktuvnešio denio, bet taip ir neišvydo mūšio.

1946 metais į orą pirmą kartą pakilo įspūdingas strateginis bombonešis „Convair B-36 Peacemaker“. Jis turėjo gausybę privalumų - galėjo be degalų papildymo skraidyti tarp žemynų (su pilnais bakais įveikdavo net 16 tūkstančių kilometrų atstumą), o bombų skyriuje tilpo visų rūšių branduoliniai ginklai. „Convair B-36 Peacemaker“ ir savo išvaizda buvo įspūdingas. Vos didesnis nei 70 metrų sparnų mojis jį tuo laiku pavertė rekordiniu, o po ilgais sparnais buvo matomi net 10 variklių - 6 stūmokliniai propeleriniai ir 4 reaktyviniai. Kam jam jų tiek?

Vėlgi - reaktyviniai varikliai turėjo greičio pranašumą. Jie taip pat buvo mažesni - kad ir kaip keistai tai skambėtų, sumontuoti papildomus reaktyvinius variklius nebuvo taip jau sunku.  Šįkart reaktyviniai varikliai pasirinkti dėl  „Convair B-36 Peacemaker“ dydžio - lėktuvui reikėjo labai ilgo pakilimo tako, kurį pavyko bent šiek tiek sutrumpinti sumontavus papildomus reaktyvinius variklius.

Reaktyviniai varikliai taip pat leido pasiekti didesnį greitį virš taikinių, kur priešlėktuvinė ginkluotė buvo pavojingiausia. Skrydžio metu reaktyviniai varikliai buvo išjungiami, o jų oro paėmimo angos - uždaromos. Kuomet patobulėjo reaktyvinių variklių technologijos,  „Convair B-36 Peacemaker“ tapo nebereikalingas - jį 1955 metais pakeitė  „Boeing B-52 Stratofortress“ su 8 reaktyviniais varikliais. Jis tebenaudojamas iki šiol.

Taigi, reaktyviniai varikliai kartu su propeleriniais buvo naudojami dėl dviejų priežasčių - greičio ir papildomos galios kylant. Tačiau „Lockheed P-2 Neptune“, pakrantės apsaugos ir povandeninių laivų medžioklės lėktuvas, visada kilo nuo aerodromų sausumoje ir vis tiek turėjo porą papildomų reaktyvinių variklių. Reaktyviniai varikliai buvo reikalingi dėl trumpų pakrančių pakilimo takų ir norint greitai skristi mažame aukštyje - reaktyvinius variklius „Lockheed P-2 Neptune“ įjungdavo kaskart kai skriedavo mažesniame nei 150 metrų aukštyje.

Atrodo, kad taip suderinami abiejų technologijų privalumai, tai kodėl dabar nebėra lėktuvų su propeleriniais ir reaktyviniais varikliais? Pats klausimas, beje, yra suktas - yra daugybė lėktuvų su propeleriais ir reaktyviniais varikliais. Turbopropeleriniai varikliai, dabar matomi daugelyje keleivinių ir krovininių propelerinių lėktuvų, savo esme yra reaktyviniai (ne stūmokliniai). Tačiau grįžtant prie temos, lėktuvai su stūmokliniais ir reaktyviniais varikliais turėjo nemažai trūkumų. Visų pirma - teko daryti kompromisus dėl degalų.

Reaktyviniai varikliai iš esmės gali deginti bet kokį degų skystį. Tuo tarpu stūmokliniai varikliai tuomet naudojo aukšto oktaninio skaičiaus benziną su švinu. Dviejų degalų rūšių lėktuvui būtų per daug, todėl tokiu nešvariu ir neefektyviu kuru buvo maitinami ir reaktyviniai varikliai. Juos dėl to teko dažniau valyti.

Taip pat reikėtų nepamiršti, kad tokie techniniai sprendimai visada buvo tik sukimasis iš padėties ir technologinių trūkumų kompensavimas. Kai reaktyviniai varikliai patobulėjo, jie pradėjo greitai kilti be jokios pagalbos. Jie tapo patikimi ir gerokai taupesni. Taigi, stūmoklinių varikliai tiesiog paseno ir buvo išstumti.

Komentarai ()