Istorija apie „Gariūnų vyrus“ - koks buvo gyvenimas didžiausiame Lietuvos turguje, mafijos gaujos ir kokius automobilius lietuviai pirko Nepriklausomybės pradžioje? (Video) ()
„Laikai, kai automobilių sandorių pergalę švęsdavo apsukresnis, gabesnis, suktesnis“, – tokiais įspūdžiais dalijamasi 1995 metais režisuotame Algirdo Tarvydo filme „Gariūnų vyrai“. Pirkti, o tuo labiau pardavinėti transporto priemonę Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo pavojinga, mat apgaulių, esant įstatymų spragoms, pasitaikydavo kaip niekad daug.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tiesa, taip jau fiziologiškai žmonės sutverti, jog net ir pavojų kupinus gyvenimo metus neretai prisimena su nostalgija, o mafijos gaujų kontroliuojamos automobilių turgavietės bei klestinti nelegali prekyba nublanksta prieš pirmąjį įsigytą vakarietišką automobilį.
Būtent todėl naujienų portalas lrytas.lt siūlo pasidairyti po laikus, kai buvo nors ir pavojinga, tačiau vis tik įdomu ir įsimintina.
Į turgų ir su dviračiu
Šaltas 2000-ųjų sausis. Sniegu padengtoje Gariūnų automobilių turgaus aikštelėje pardavinėjami du ryškiaspalviai „Mitsubishi“ – raudonas „Colt“ bei tamsus lyg prisirpusi vyšnia „Galant“ modelis.
Susidomėjusių, panašu, nestinga. Nuotraukoje užfiksuoti stoviniuojantys vyrai apie kažką diskutuoja, galbūt tariasi, ar įsigyti apžiūrimą automobilį.
Kiti, panašu, nusiteikę rimčiau – varsto „Galant“ dureles, tikrina langus, po gaubtu besislepiantį variklį. Panašu, kad pirks, mat potencialus pirkėjas bei gausus šį lydintis patarėjų būrys neatitraukia akių.
Pirkinio panašiu laikotarpiu Kaune ieško ir iš Kazachstano bei Kirgizijos atvykę klientai.
Tiesa, transporto priemonių prekyba visais laikais buvo aktyvesnė pavasarį. Štai Gariūnuose atšilus orams automobilių 1998 metų „Lietuvos ryto“ fotografo Romualdo Jurgaičio fotografijose užfiksuota kaip niekad daug. Kitas nuotraukoje užfiksuotas vyriškis automobilius aikštelėje apžiūrinėja riedėdamas dviračiu.
Archyve esama ir pirmąjį 2000-ųjų dešimtmetį fiksuojančių kadrų. Viename tokių – Petras Grincevičius, jau tuomet prekiavęs iš už Atlanto atvežtais automobiliais. Pasirinkimas laikmečiui, rodos, solidus – tiek „BMW X3“, tiek įvairūs „Mercedes-Benz“ modeliai puikuojasi Kauno automobilių turgaus aikštelėje.
Įspūdingas ir tuomet transporto priemonių turguose veikusių parduotuvių dizainas – kadras fiksuoja, tad tikrai nemeluoja – vienos ratlankius pardavinėjusios įmonės pastato sienos buvo išmargintos tikrų ratlankių tikromis mozaikomis.
Butus keitė į automobilius
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 1990-aisiais šalyje buvo registruoti beveik 493 tūkst. individualių lengvųjų automobilių. Šių imties pagrindą sudarė „Žigulių“ ir „Moksvičių“ gaminti modeliai, viena kita „Volga“ bei mažieji „Zaparožiečiai“. Visureigių kategorijoje dominavo „UAZ“ markė, garsėjusi solidžiu pravažumu.
Tuo metu viena kita Lietuvos gatvėmis riedėjusi vakarietiška transporto priemonė kėlė diskusijas, jog pastarosios vairuotojas galbūt turi į Europos gilumą ar JAV pasitraukusių giminaičių.
Štai jau 2000-iais transporto priemonių skaičius Lietuvoje viršijo milijoną.
Panašius šuolius fiksavo ir Kauno automobilių turgus. Dar 1993 metais aikštelėse turėjęs 800 parduodamų automobilių, šiandien aikštelėse pardavinėja kartais ir dešimčia kartų didesnį transporto priemonių skaičių.
Ko ieškojo lietuviai? Remiantis statistika bei eismą fiksuojančiais kadrais, daugiausiai dėmesio susilaukdavo „VW Jetta“, „VW Golf“, „Ford Scorpio“ modeliai. Apskritai, didžioji dalis automobilių buvo vežami iš Vokietijos. Nenuostabu, jog ir šiandien šioje šalyje gaminamos transporto priemonės yra vienos mėgstamiausių mūsų tautiečių.
Faktas, jog žmonės kaip ir šiandien, taip ir tuomet stengdavosi pasirodyti, iš „Žigulio“ šokdami į naują „BMW“ ar „Audi“. Todėl laikraščiuose kartais atsirasdavo skelbimų, siūlančių keisti būstą į vieną iš vokiškų flagmanų, bet tokia buvo realybė – butai kainuodavo tiek, kiek geras automobilis.
Istorinis, kultūrinis turtas, ne kitaip. O plačiau apie tai – „Lietuvos ryto“ archyvo kadruose.
