Amerikiečių „F-35“ pamažu keičia senuosius lėktuvus artimų JAV sąjungininkų karinėse oro pajėgose. Tai universalus, sunkiai aptinkamas, o svarbiausia - greitas naikintuvas. Naujos kartos atstovas dominuosiantis ore ne vieną dešimtmetį.

Kinijos ir Rusijos oro pajėgos jau pademonstravo savo atsakymus amerikiečių naikintuvams. Jiems skriejanti yra kritika susijusi su jų naudojamais varikliais. Kol kas nėra patvirtinta, kad rusai ar kinai turi sukūrę variklius, galinčius ilgą laiką palaikyti viršgarsinį greitį. Vieną svarbiausių penktos kartos orlaivių atributą.

Amerikiečiai tokius variklius tikrai turi. Ne tik „F-22“, bet ir jaunesnysis „F-35“ gali skrieti garsą viršijančiu greičiu. Tačiau yra išimčių. „B“ ir „C“ modifikacijos po tokio pasiskraidymo patiria rimtus korpuso pažeidimus.

„F-35“ pavadinimas naudojamas plačiai. Lėktuvai atrodo panašūs, tačiau yra trys atskiros versijos:

• „A“ – paprasti naikintuvai;
• „B“ versija leidžia kilti ir leistis vertikaliai, pavyzdžiui nuo desantinių laivų denių;
• „C“ versija skirta kilti nuo lėktuvnešių denių.

Skirtumai tarp jų tokie dideli, kad vos 25% dalių vienodos šiuose trijuose lėktuvuose.

Pirmosios problemos su viršgarsiniu greičiu buvo aptiktos dar 2011 metais. Po ilgesnio skrydžio naikintuvo korpusą dengianti antiradarinė danga ima pūslėtis, atšokinėti. Pažeidžiamos gale sumontuotos antenos.

Maža to, gali būti sugadinti sparnuose įmontuoti horizontalūs oro srautų stabilizatoriai padedantys valdyti orlaivį skrydžio metu. Nuo karščio gali nukentėti net uodegos konstrukcijos. O tai jau kritiniai pažeidimai, kuriuos patyrus galima prarasti orlaivio kontrolę.

Atsiradę pažeidimai tokie rimti, kad jų negalima suremontuoti vietoje. Didžiulė problema, nes paveiktos „B“ ir „C“ versijos didžiąja dalį laiko bus dislokuotos laivuose. Pastarieji ilgus mėnesius leis tolimuose kraštuose. Paprastai vienos misijos trukmė - aštuoni mėnesiai (su nuplaukimu bei grįžimu iš paskirties vietos). Todėl toks naikintuvas kone iškart tampa nebenaudojamu.

Vienintelė išeitis – stengtis skristi lėčiau. Nors „F-35“ teoriškai gali laisvai išvystyti 1,4 macho greitį, jam struktūriškai saugus greitis tik iki 1,2 macho. Skirtumas atrodo nedidelis, tačiau tai keli šimtai kilometrų per valandą bei techniškai nepasiekiamas viršgarsinis greitis. Pastarasis laikomas pasiektas viršyjus 1,3 ribą.

Atrodytų mažas nuostolis, kad nepasiekiama tikroji viršgarsinio greičio riba. Tačiau ties tuo prasideda kitos problemos, „F-35“ netenka pagrindinio savo pranašumo, galimybės skristi dideliu greičiu ilgą laiką. „B“ versija forsažą gali naudoti 80 sekundžių, „C“ vos 50 sekundžių.

Daugelis pilotų tokį ribojimą įvardija kaip rimtą naikintuvo problemą. Praktiškai visi 4 kartos naikintuvų gali išvystyti ženkliai didesnį greitį. Net jei jis išlaikomas trumpai, to gali pakakti pasivyti sprunkantį „F-35“. Tada jam tektų kautis artimoje kovoje.

Šiam orlaiviui artima kova nėra itin laukiamas momentas. Ne tik dėl ribotų išteklių, kaip kad vos kelioms sekundėms šovinių turinti įmontuota patranka. „B“ ir „C“ versijos susiduria su tolesne išskiriamo karščio problema.

Kariniai lėktuvai su reaktyviniais varikliais gali naudoti forsažą, tai - papildomas degalų tiekimą į variklį, sukuriant didesnę trauką. Didesnė trauka yra didesnė galia. Naudojama kylant, skrendant dideliu greičiu arba norint neprarasti greičio atliekant manevrus. Pastarasis momentas artimoje kovoje ypač svarbus.

Penktos kartos amerikietiško naikintuvo galinės dalies konstrukcija labai įdomi. Variklis, virš jo sumontuotas galinis vertikalus stabilizatorius (uodega). Visą šią konstrukciją tartum įrėmina dar toliau išsikišę horizontalios valdymo plokštės. Variklis kone paslepiamas vidinėse lėktuvo konstrukcijose.

Greičiausiai toks konstrukcinis sprendimas padeda geriau išsklaidyti variklio išskiriama šilumą. Mažiau šilumos – mažesnis šiluminis pėdsakas kurį fiksuoja kiti lėktuvai, ypač raketos, turinčios infraraudonųjų spindulių jutiklius.

Tačiau kai įjungiamas forsažas, variklio išskiriamos liepsnos liežuviai išsitęsia. Daugiau galios leidžia geriau manevruoti, tačiau fizika daro savo. Liepsnos, daugiau nei tūkstančio laipsnių karštis,  nebeišmetamas taip toli kaip norėtųsi. Visa tai užsisuka, kliudo atsikišusias kitas naikintuvo dalis, nes variklio išmetimo tūba šiame orlaivyje nėra pati paskutinė konstrukcinė dalis. Kaip įprasta kituose naikintuvuose.

Tad bet koks manevras, kurio metu pasiekiamas 20 ar daugiau laipsnių atakos kampas, tampa save žalojančiu veiksmu. Amerikiečiai šią problemą įšaldė programiniu sprendimu. Lėktuvas atsisakys vykdyti piloto komandas, jei jis bus pakreiptas virš numatytos saugios ribos.

Taikos metu tai logiškas sprendimas. Karo metu, kai į tave lekia raketos, o tau reikia atlikti išvengimo manevrą, toks ribojimas gali tapti žudančiu veiksniu. Pilotai bus priversti papildomai rizikuoti vien tam, kad galbūt pavyktų lėktuvą išsaugoti kitos dienos misijoms.

2019 metų gruodžio 7 d. JAV oficialiai nusprendė nebeieškoti sprendimų. „B“ ir „C“  modifikacijų naikintuvų pristatoma vis daugiau į galutines tarnybos vietas. Akivaizdu, kad taisymas reikštų rimtus konstrukcinius įsikišimus, kuriuos įgyvendinti jau pagamintiems naikintuvams būtų kone misija neįmanoma.

Šalims, naudosiančioms šios modifikacijos naikintuvus, panašu teks susitaikyti su apribojimais. Vardan technikos ir pilotų saugumo.

Komentarai (30)