Būdamas vos devyniolikos, jis žaidė stipriausioje planetos krepšinio lygoje NBA, o po penkerių metų su šalies rinktine Turkijoje iškovojo vienintelį Lietuvos istorijoje pasaulio čempionato medalį – bronzą. Nors šiandien Martyno Andriuškevičiaus sportinė karjera baigėsi, buvęs krepšininkas pasuko ne mažiau ryžto, sunkaus darbo ir atkaklumo reikalaujančiu keliu.

Vos prieš metus nusprendęs savarankiškai pradėti mokytis programuoti, jis jau pusmetį dirba programuotoju Klaipėdoje įsikūrusiame sinchroninio vertimo sprendimus diegiančiame startuolyje „Interactio“. Tačiau tokį staigų progresą visiškai naujoje IT srityje M. Andriuškevičius tikina pasiekęs tik dėl studijų „Baltijos technologijų institute“ (BIT).

„Mokytis teko ir po 12 valandų per parą, be savaitgalių bei atostogų, tačiau visos mano, kaip ir mūsų grupės, pastangos atsipirko: dirbame programuotojais, o apie save galiu pasakyti – esu labai laimingas“, – pasakoja buvęs krepšininkas.

Darbas – svarbesnis už talentą

Andriuškevičiaus karjera – išties spalvinga. 34 metų 218 cm ūgio vidurio puolėjas atstovavo Kauno „Žalgiriui“, 2005-aisiais žaidė NBA, vėliau – įvairiuose Europos klubuose, 2010-aisiais su Lietuvos rinktine Pasaulio krepšinio čempionate iškovojo istorinį apdovanojimą. Paskutiniąja jo profesionalaus sporto stotele tapo Portugalija, kurios Luzitanijos „Expert“ ekipoje šių metų vasaros pabaigoje krepšininkas nusprendė baigti karjerą.

Tačiau M. Andriuškevičiaus sportiniame gyvenime buvo ne tik džiugių pergalių, bet ir ypač skaudžių traumų. Vieną jų galima vadinti sužlugdžiusių karjerą NBA, kitą – likusias sportines perspektyvas. Pernai per varžybas skilusį riešą krepšininkui teko gydytis beveik pusę sezono, tačiau skaudžios traumos pasekmės baigėsi asmeniniu laimėjimu.

„Šios sveikatos problemos ir mano amžius lėmė apsisprendimą nebesivaikyti svajonių, nes viską, kas buvo įmanoma, pasiekiau. Todėl nutariau žengti į IT pasaulį – sritį, kurioje šiandien atradau save. Programavimas man labai patinka ir visą dėmesį sutelkiau šiai naujai veiklai“, – apie gyvenimo pokyčius kalba M. Andriuškevičius.

Tačiau paklaustas, ar sportas ir IT turi panašumų, pašnekovas teigia, jog pastarųjų – ypač daug. Tiek programuojant, tiek žaidžiant krepšinį, anot M. Andriuškevičiaus, darbas yra svarbesnis už talentą, o įdėjus gausias pastangas, rezultato netrunkama pastebėti.

Šuolis į IT buvo ypač staigus

Tęsdamas dabartinės bei senosios profesijų lyginimą, M. Andriuškevičius pabrėžia: šiandien, kaip ir anksčiau, jis privalo nuolatos mokytis, tobulėti, žengti su naujovėmis. Anot pašnekovo, technologijos sparčiai vystosi, todėl būtina neatsilikti.

„Programavimas – kaip sportas: šiame darbe ypač svarbus komandinis bendradarbiavimas. Tačiau su visais asmeniniais iššūkiais privalai susidoroti pats. Žaidžiant krepšinį, treneris sakydavo – geriau paklausk, nei daryk klaidas. Dabar pagalbos prašau tik susidūręs su neišsprendžiamomis situacijomis“, – sporto ir programavimo skirtumus įžvelgia M. Andriuškevičius.

Visi šie pašnekovo aptariami naujosios profesijos ypatumai dabar atsiskleidžia uostamiestyje, kuriame įsikūręs startuolis „Interactio“. Programuotoją prisijungti pakvietusi įmonė dirba su pagrindinėmis pasaulio organizacijomis – Europos Komisija, Jungtinių Tauta Organizacija, Tarptautiniai teismais ir posėdžiams siūlo sinchroninio vertimo sprendimus. Kalbėdamas apie savo veiklą, pašnekovas sako: darbas yra be galo įdomus, kolegos – tikri profesionalai, o M. Andriuškevičiui kasdien atsiveria vis naujos tobulėjimo galimybės.

„Programavimas – neišsemiamas: nuolat ieškau sprendimų vis kitiems profesiniams iššūkiams, mokausi ir augu kaip specialistas. Nors vaikystėje neturėjau kompiuterio, o programuoti pradėjau vos prieš metus, skyriau visą savo energiją bei laiką šiai visiškai kitokiai krypčiai. Sportuojant profesionalu tapti užtrunka išties ilgai, o aš į IT persikvalifikavau gana greitai, turiu darbo vietą ir karjeros perspektyvas“, – pasakoja M. Andriuškevičius.

Pasiekė naują pergalę

Nors programuoti buvęs krepšininkas pradėjo savarankiškai, ypač svarbia būsimosios karjeros pokyčio sudedamąja tapo studijos BIT. Tai akcentuojantis M. Andriuškevičius prisimena: prieš pradėdamas mokytis atliko bandomąją užduotį, kurios rezultatai buvo puikūs.

„Tuomet prasidėjo studijos. Pradžioje pasirodė keista, jog dėstytojas – 10 metų už mane jaunesnis, o dabar viskas taip susiklostė, jog kartu dirbame. Iš kitos pusės, mūsų grupėje dauguma studentų buvo vyresnio amžiaus, keičiantys profesiją ir su programavimu iki tol neturėję jokio ryšio. Prasidėjus studijoms, atrodė, jog bus lengva: pirmus kelis mėnesius mokėmės paprastas programavimo kalbas, tačiau vėliau krūvis kito. Atsirado įsidarbinimo galimybė, teko gerokai paplušėti. Mokslams skirti po 12 ir daugiau valandų per parą, pamiršti savaitgalius ir atostogas“, – atvirauja programuotojas.

Tačiau visos pastangos, anot M. Andriuškevičiaus, atsipirko. Jis, kaip ir visa grupė, buvo motyvuoti, kantrūs, vieni kitus palaikantys, padedantys, jaučiantys atsakomybę kasdien eiti, stengtis bei siekti savo.

„Todėl dauguma mūsų šiandien dirba IT įmonėse ir yra tikrai geri specialistai. Studijų aplinka, mokymosi procesas bei bendramoksliai buvo pagrindiniai motyvatoriai siekti užsibrėžto tikslo, todėl šiandien galiu džiaugtis pasiekęs naują gyvenimo pergalę“, – šypsosi M. Andriuškevičius.

Komentarai (1)