Ką apie savo išradimą manė branduolinės bombos kūrėjai? Mokslininkus šiurpinę pražūtingi scenarijai ir ką parodė „Atmosferos uždegimas atominėmis bombomis“ tyrimas ()
Manheteno projektas (angl. Manhattan Project) buvo antrojo pasaulinio karo metu vykdytas pirmosios atominės bombos kūrimo ir vystymo projektas. Su šiuo projektu dirbę mokslininkai nuo pat pradžių žinojo, kad siekia sukurti ginklą, kuris suteiks žmonijai neregėtą galią susinaikinti save. Tačiau jie nežinojo, kaip šis susinaikinimas gali įvykti.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
1942 metais Amerikos vengras fizikas Edwardas Telleris, dar žinomas kaip „vandenilinės bombos tėvas“, ėmė svarstyti pražūtingo košmaro scenarijų: kad atominė bomba galėtų uždegti atmosferą ir vandenynus. Jis argumentavo, kad branduolinio skilimo bomba galėtų sukurti tokias ekstremalias temperatūras, jog tai sukeltų vandenilio atomų ore ir vandenyje jungtimąsi su helio atomais – panašiai kaip ir mūsų Saulėje vykstantys procesai. Anot fiziko, visa tai sukurtų didžiulę reakciją, kuri apimtų visą pasaulį, išnaikintų visą gyvybę ir Žemę paverstų miniatiūrine žvaigžde.
Kai E.Telleris apie šią tikimybę papasakojo savo kolegoms, jo teorijos buvo sutiktos skeptiškai ir su baime. Hansas Bethe iškart atmetė tokią mintį, tačiau Nobelio premiją laimėjęs fizikas Arthuras Comptonas taip sunerimo, kad Robertui Oppenheimeriui pasakė, jog jeigu egzistuoja bent menkiausia „didžiulės katastrofos“ tikimybė, visas bombos kūrimo darbas turėtų būti sustabdytas.
Todėl buvo suorganizuotas tyrimas, kad viskas būtų kruopščiai išanalizuota. Likus 6 mėnesiams iki pirmojo atominės bombos bandymo, pavadinto „Trejybės bandymais“, E. Telleris ir Emilis Konopinskis paskelbė savo tyrimo rezultatus. Pats pranešimas buvo pavadintas gana bauginančiai – „Atmosferos uždegimas atominėmis bombomis“.
Pranešime buvo rašoma, kad „nepaisant temperatūros, iki kurios gali būti įkaitinta atmosferos dalis, greičiausiai neprasidės jokia savaime plintanti branduolinių reakcijų grandinė. Energijos nuostoliai, atsirandantys dėl spinduliavimo, visada bus kompensuojami reakcijų metu sukurta energija.
Po daugiau nei 2000 branduolinių bandymų dabar jau žinome, kad E.Tellerio ir E.Konopinskio išvados buvo teisingos.
1976 metais leidinyje „Bulletin of the Atomic Scientists“ H.Bethe paaiškino, kad ilgalaikei branduolinės sintezės reakcijai yra būtina milžiniškas slėgis, kurio mūsų atmosferoje nėra – ir jo nėra net vandenynų gelmėse. Dar daugiau, deuterio, kuris yra sunkioji vandenilio forma, naudojama branduolinės sintezės reakcijoms, kiekis yra tiesiog per mažas. Jis rašė, kad atmosferos ir vandenynų uždegimas yra košmaras, kuris neturi nieko bendro su realybe.
