Stebuklingas giroskopinis vienbėgis geležinkelis – traukinys išlikdavo vertikalioje padėtyje net sustojęs: kokia šios inovatyvios technologijos paslaptis, kuria susidomėjo net pats Winstonas Churchillis (Foto, Video) (18)
Giroskopinis vienbėgis buvo ypatingas. Jis ne tik balansavo judėdamas, bet, skirtingai nei dviratis, išliko vertikalus net ir stovėdamas vietoje – šia technologija susidomėjo net pats Winstonas Churchillis.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
XX amžiaus pradžioje mažiausiai du skirtingi inžinieriai, savarankiškai dirbantys skirtingose pasaulio dalyse, pateikė unikalią naujo geležinkelio koncepciją. Tai buvo vienbėgis geležinkelis, balansuojantis padedamas giroskopinių jėgų. Abu inžinieriai sukūrė visapusišką savo išradimo prototipą. Deja, ne vienas iš jų neišsivystė į pilną vienbėgį geležinkelį.
Giroskopinis vienbėgis buvo ypatingas. Jis ne tik balansavo judėdamas, bet, skirtingai nei dviratis, išliko vertikalus net ir stovėdamas vietoje. Net paveikus išorinei jėgai, vagonas užuot apvirtęs, tarsi paslaptingas padaras, apdovanotas gyvybe, vėl atsistodavo į vertikalią padėtį. Kaskart, kai geležinkelio vėžės išlinkdavo į kreivę, traukinio vagonai palinkdavo į kreivės vidų kaip motociklininkas ar dviratininkas.
Vienbėgio geležinkelio paslaptingos energijos šaltinis buvo du priešinga kryptimi besisukantys smagračiai, sumontuoti ant vagono (automotrisės) važiuoklės arti centrinės ašies, po vieną ratą iš abiejų pusių.
Varomi elektriniais varikliais, šie dvigubi smagračiai suteikė vagonui stabilumo, atsispirdami bet kokioms išorės jėgoms, bandančioms jį nuversti nuo bėgio. Giroskopui būdingas stabilumas leido automotrisei įveikti aštresnius posūkius, palyginti su įprastais traukiniais, kurie kai kuriais atvejais turėjo turėti net 7 km lenkimo spindulį. Be to, viengubo geležinkelio sistemai reikėjo tik vieno bėgio, o tai sumažino statybos ir priežiūros išlaidas.
Brennano giroskopinis geležinkelis
|
Pirmąjį giroskopinio geležinkelio patentą 1903 m. pateikė airių-australų inžinierius Louisas Philipas Brennanas. Jis pirmą kartą pademonstravo Britų armijai nedidelį savo išradimo modelį ir padarė jiems tokį įspūdį, kad armijos taryba rekomendavo skirti 10 000 svarų sterlingų viso dydžio transporto priemonei sukurti.
Nors Finansų departamentas vetavo šią idėją, tačiau Brennanui su armijos pagalba pavyko surinkti 2 000 svarų sterlingų iš įvairių šaltinių.
Turėdamas šį biudžetą, Brennanas pagamino didesnį modelį – 1,83 m ilgio ir 0,46 m pločio, - kuris išlaikė pusiausvyrą dviejų 127 mm skersmens giroskopo rotorių pagalba.
Transporto priemonės bandomoji trasa buvo nutiesta Brennano namo kieme Gillinghame, Kente. Jį sudarė įprasti dujotiekio vamzdžiai, nutiesti ant medinių pabėgių, su 15 m lininiu tiltu, aštriais kampais ir nuolydžiais.
1907 m. demonstracija iš esmės buvo sėkminga. Britų Armija vis dar dvejojo, tačiau Indijos biuras suteikė apie 6 000 svarų sterlingų (744 655 eurų dabartiniu kursu), o dar 5 000 svarų sterlingų (612 461 eurų) pasiūlė Kašmyro durbaras, kad būtų pastatytas šiaurės vakarų pasienio regiono vienbėgis geležinkelis. Su papildomais dar 2 000 svarų sterlingų (244 586 eurų) iš Indijos biuro, Brennanas ėmėsi prototipo statybos.
1909 m. spalio 15 d. prototipinis vagonas pirmą kartą važiavo savo jėgomis su 32 keleiviais. Transporto priemonė buvo 12,2 x 3 m, su 20 arklio galių (15 kW) benzininiu varikliu, kuris leido įsibėgėti iki 35 km/val. greičiu.
Transmisija buvo elektrinė, benzininis variklis varė generatorių, o abiejuose vežimėliuose buvo elektros varikliai. Šis generatorius taip pat tiekė maitinimą giroskopo varikliams ir oro kompresoriui. Balansavimo sistemoje buvo naudojamas pneumatinis servomechanizmas, kitaip nei ankstesniame modelyje naudojamai trinties ratai.
Tęsinys kitame puslapyje: