Sovietiniai priešgaisriniai tankai – gesino Černobylio elektrinę, galėjo iššauti vandenį 100 m atstumu ir tikra „Grad“ gesinimo sistema (Foto, Video) (2)
Kodėl nepanaudojus tankų gaisro gesinimo tikslais? Šį klausimą iškėlė sovietų inžinieriai aštuntojo dešimtmečio pabaigoje.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Sunkios vikšrinės šarvuotos mašinos tuo metu ugniagesiams turėjo tam tikros teorinės naudos.
Pirma, tankai teoriškai galėtų tiekti vandenį ir gesinimo mišinius tiesiai į gaisro epicentrą. Vikšrinėse transporto priemonėse nebuvo guminių padangų, galinčių užsidegti, o ištisiniai vikšrai galėjo atlaikyti didelį karštį.
Antra, buvo manoma, kad tankai gali būti naudingi ir kitam tikslui: susmulkinti degančias nuolaužas ir taip suskaidyti liepsną į smulkesnes dalis, kurias būtų galima lengviau užgesinti.
Galiausiai, tankų šarvai galėjo apsaugoti darbuotojus nuo skeveldrų ir sprogmenų nuolaužų, nes tai buvo problema ugniagesiams, dirbantiems kariuomenės ir artilerijos sandėliuose.
„GPM-54“
„GPM-54“ buvo pirmoji tokio tipo transporto priemonė. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje SSRS gynybos ministerijos 17-ojoje šarvuočių remonto gamykloje Lvove (tuometinė Ukrainos SSR) gesinimo tankas buvo pagamintas remiantis sovietų gamybos tanku „T-54“.
Jame buvo įrengtas vandens rezervuaras. Įrengtas ten, kur anksčiau buvo bokštelis. Transporto priemonėje buvo sumontuotas buldozerio kaušas ir vandens patranka. Jame buvo 1100 litrų talpos putplasčio bakas ir 9000 litrų vandens bakas. Teigiama, kad jo vandens srovės jėga buvo 40 litrų per sekundę.
Po pirmojo paleidimo 1978 m., „GPM-54“ gaisriniai tankai budėjo Baikonūro kosmodrome, kuris tuo metu buvo SSRS dalis ir kurį Rusija dabar nuomojasi iš Kazachstano.
Po branduolinio reaktoriaus sprogimo Černobylio atominėje elektrinėje (Ukraina) 1986 m. balandžio 26 d., kai kurie tankai „GPM-54“ buvo panaudoti gaisrams toje vietoje gesinti.
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje „GPM-54“ buvo skiriami priešgaisrinėms tarnyboms, kurios specializuojasi natūralių ir didelio masto pramoninių gaisrų gesinimo srityje.
Po SSRS žlugimo 1991 metais mašinos buvo naudojamos ir gaisrams gesinti artilerijos šaudmenų sandėliuose.
Tęsinys kitame puslapyje:
Nepaisant daug žadančios išradimo idėjos, rezultatas turėjo rimtų trūkumų. Vienas iš jų buvo transporto priemonės nesugebėjimas vienu metu judėti ir tuo pačiu valdyti vandens siurblį.
Kitas trūkumas buvo tai, kad dyzeliniai varikliai neatlaikė karščio ir kartais sustodavo misijos viduryje dėl perkaitimo ir deguonies trūkumo pačios avarijos vietoje.
Įgulos nariams įstrigimas metalinėje „skardinėje“ be veikiančio variklio buvo panašus į mirties nuosprendį, nes dėl ekstremalios aplinkos temperatūros jie negalėjo pabėgti.
„SLS-100“
Trūkumai pastūmėjo inžinierius prie atnaujinto gaisro gesinimo tanko modelio. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje buvo sukurtas prototipas „SLS-100“.
Mašinoje buvo įrengta nuotolinio valdymo sistema, todėl ji galėjo dirbti šalia radioaktyviosios ir cheminės taršos šaltinių bei kitose pavojingose zonose, nesukeldama pavojaus ekipažui. Tačiau esant leistinoms sąlygoms, gaisro gesinimo baką galėjo valdyti dviejų žmonių įgula.
Vandens ir putų tiekimo diapazonas buvo drastiškai patobulintas ir siekė atitinkamai 100 ir 70 metrų.
„Impulse-2M“
Kitas gaisro gesinimo tanko modelis – „Impulse-2M“ – buvo sukurtas 1988 m. Pagrindinis šio modelio tikslas buvo išspręsti gaisro gesinimo salvės tūrio problemą, kuri buvo gana nepakankama kitose, panašiose transporto priemonėse.
Naujasis gaisrinis tankas buvo paremtas sovietų gamybos kovinio tanko „T-62“ pagrindu.
„Impulse-2M“ turėjo 50 vamzdžių daugkartinio paleidimo pabūklą, skirtą paleisti vandeniu, smėliu ar gesinimo milteliais užpildytoms kapsulėms. Vikšrinė mašina galėjo įsibėgėti iki 50 km/h ir svėrė apie 35 tonas.
Dėl tvirtos „T-62“ platformos jis galėjo atlaikyti atatranką iš penkių iš eilės dešimties vamzdžių salvių. Automatizuota valdymo sistema blokavo atsitiktinį daugiau nei dešimties šovinių išmetimą vienu metu. Be to, siekiant pašalinti opiausią „GPM-54“ modelio problemą, buvo sumontuota drėkinimo sistema, apsauganti mašinos korpusą nuo degimo ir perkaitimo.
