Julian Baggini. Ar internetas vertas Nobelio taikos premijos? (2)
Pernai „Time Magazine" metų žmogumi paskelbė kiekvieną iš mūsų, besinaudojantį internetu. Šiais metais Nobelio taikos premija buvo siūlyta apdovanoti patį internetą. Filosofas Julianas Bagginis klausia, ar pasaulinis kompiuterių tinkas gali būti taikos pasaulyje katalizatoriumi
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Sumanymas Nobelio taikos premija apdovanoti ką nors, kas nėra nei asmuo, nei žmonių organizacija, yra puikus. Marksas, be jokių abejonių, būtų iškart supratęs, kodėl automatiškai teikti pirmenybę žmonėms, o ne procesams, yra klaida. „Ne žmogaus sąmonė nulemia būtį, tačiau žmonių socialinė egzistencija nulemia jų sąmonę“, – rašė jis. Kitais žodžiais tariant, dėl visko kalta sistema.
Galbūt jis persūdė, tačiau neabejotinai aplinkybės lemia mūsų elgesį labiau, nei mes esame linkę manyti. Uždarykime žmones į blogą aplinką, – tokią kaip tie naktį be kontrolės palikti budėtojai Abu Graibe, – ir jie imsis elgtis siaubingai.
Uždarykite juos į tokią pat aplinką, į tą patį kalėjimą, tačiau dienos metu ir prižiūrėkite – jie elgsis pavyzdingai. Psichologai pateikia gana svarių argumentų, jog geros sistemos iš tiesų gali skatinti geresnį žmonių elgesį.
„Šlykštumas”
Tačiau netgi jei ir būtų prasmės apdovanoti pasaulinį kompiuterių tinklą Nobelio taikos premija, ar iš tiesų tai tinkamas kandidatas? Jį nominavusieji teigia, jog „demokratija visada klesti ten, kur vyksta dialogas, debatai ir sutarimas, atsirandantis komunikuojant.“
Tai tiesa, tačiau visai nepanašu į tai, su kuo susiduri kiekvieną dieną įsijungęs internetą. Žvilgtelėkite į beveik kiekvieno interneto dienraščio komentarus ar tinklaraščius ir susidursite pagiežos, šlykštumo pliūpsniais, kurie šiaip pašnekovams susitikus akis į akį niekada nebūtų toleruojami.
Visa tai matant, panašu, jog internetas veikiau kuria sąlygas konfliktui nei harmonijai. Taip yra dėl to, kad internetas sudaro sąlygas tam tikram nuasmeninimui, kurį psichologai jau nuo seno laiko viena iš svarbiausių pykčio ir žiaurumo prielaidų.
Kuo labiau suvoki kito žmogaus žmogiškumą, asmeniškumą, tuo sunkiau būti žiauriam jo atžvilgiu. Būtent todėl hutai, organizavę Ruandoje genocidą, tutsius vadino tarakonais; tik visiškai paneigus jų žmogiškumą, tapo įmanoma elgtis su jais nežmoniškai.
Panašiai ir su žymiaisiais Stanley Miligramo eksperimentais, kurių metu paaiškėjo, kad žmonės lengviau sukeldavo kitiems žmonėms skausmą, kai jų tiesiogiai nematydavo, nors ir girdėdavo jų riksmus.
Interneto nominatoriai Nobelio taikos premijai gauti galbūt ir teisūs sakydami, jog „kontaktas su kitais visada buvo pats veiksmingiausias priešnuodis saugantis neapykantos ir konfliktų“, tačiau šis kontaktas turi būti tinkamas. Abu Graibo sargybinių elgesys buvo nežmoniškas.
Interneto tinkle kiti žmonės tampa tik vardais, todėl labai lengva juos pradėti traktuoti netinkamai. Internetas skatina anonimiškumą, kuris savo ruožtu didina priešiškumą.
„Atvirumas ir palankumas“
Galėtumėte galvoti, kad internetas mažų mažiausiai skatina geresnį tarpusavio supratimą, kuris prisideda prie taikos proceso. Jei aš suprantu, kodėl tu vienaip ar kitaip manai, man sunkiau imti galvoti, kad tu esi blogas ar kvailas.
Anot nominatorių, internetas suteikiąs galimybę „atvirumui, palankumui, diskusijai ir įsitraukimui“. Tačiau neatsižvelgiama į tai, kaip žmonės iš tiesų naudoja inernetą būrimuisi į uždaras panašiai galvojančiųjų grupeles.
Žinoma, žmonės tai daro ir realiame gyvenime.
Pavyzdžiui, jei jūs įstosite į Konservatorių klubą, jus sups panašiai mąstantys žmonės. Tačiau tokiuose klubuose vis tiek egzistuoja tam tikra įvairovė: partijoje yra visokių žmonių.
O priklausydamas vienai iš daugelio konservatorių bendruomenių (pavyzdžiui, socialine prasme – konservatyvių, ekonomiškai - liberalių) internete, stengsiesi laikytis tik jos. Mat ji labiausiai atitiks tavo pažiūras. Kitaip tariant, internetinė bendruomenė yra lengviau diferencijuojama.
Taip akistata su skirtingų požiūrių žmonėmis tampa nebūtina.
Kaip su informacija, taip ir su individais. Mes esame linkę kreipti daugiau dėmesio įrodymams, kurie palaiko mūsų požiūrį, užuot ėmę domėn tuos, kurie jam prieštarauja. Psichologai tai vadina patvirtinimo efektu.
Pasitelkdami internetą mes galime pasiekti beveik neribotų argumentų kiekvienai pozicijai įtvirtinti. Žvilgtelėkite į sąmokslo teorijos puslapius: jie gali būti išties kvanktelėję, tačiau tiesiog negali atsistebėti, kiek argumentų jie pateikia, kad paremtų savo teorijas. Žinoma, priešingus argumentus jie ignoruoja.
Internetas gali sutrukdyti bandymams užgniaužti tiesą, tas tiesa, tačiau jis yra bejėgis prieš melagysčių, klastočių ir iškraipymų srautą, kuris lengvai gali jį užtvindyti.
Nepaisant visų šių išlygų, nepaneigiamas dalykas, kad internetas atveria kelią informacijoms srautams, taip tampa vis sunkiau likti neišprusėliu, nenutuokiančiu, kas vyksta likusiame pasaulyje. Jis gali – ir tik gali – tapti jėga, labiau prisidedančia prie taikos proceso, nei nesuskaičiuojamais būdais trukdančia jam.
Tik kada tai įvyks?
