Ar „kripto-kompiuteris“ jūsų kišenėje galės pakeisti visus slaptažodžius? (2)
Tam, kad išlaikytumėte savo informacijos ir duomenų saugumą, ekspertai siūlo kurti kaip įmanoma sudėtingesnius ir ilgesnius slaptažodžius, niekada nenaudoti jų pakartotinai internetinės bankininkystės prisijungimo programose ir saugoti juos tik savo atmintyje. Tačiau ne vienas sutiks, jog atsiminti slaptažodžius nėra itin patogu. Kaip išspręsti šią dilemą?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Slaptažodžiui išsirinkite tokį žodį, kurį sunkiai atsimenate, tačiau niekur jo neužrašykite“ – tokia būna tipinė kompiuterių saugumo specialistų rekomendacija. Tuo tarpu Kembridžo kompiuterinių mokslų tyrėjas Frankas Stajano mano turintis geresnį sprendimą. Jis pristatė elektroninio įrenginio koncepciją pavadinimu „piko“. Tai – mažas kompiuteris, galintis teikti daugelį skirtingų paslaugų ir atlikti skirtingų įrenginių funkcijų. Išoriškai jis primena USB atminties laikmenas, tad jį su savimi galėsite nešiotis visur.
„Piko“ vartotojams nebereikėtų nuolat išradinėti sunkiai įsimenamų slaptažodžių, ar jaudintis dėl jų „nulaužimo“. „Piko veikia kaip atminties implantas: jame išsaugoma svarbi informacija ir tokiu būdu prietaisas leidžia pakeisti „tai, ką jūs žinote“ į „tai, ką jūs turite“, – sako Stajano. Pasak tyrėjo, tai būtų mažas kompiuterinis prietaisas su radijo imtuvu-siųstuvu ir vaizdo kamera. Jis būtų naudojamas kaip šiuo metu pamažu plintantys kriptografiniai raktai. Tačiau skirtingai nuo dabartinių įrenginių, jis gebėtų generuoti ir išsaugoti tūkstančius viešų ir privačių skaitmeninių raktų. „Piko“ kamera galėtų perskaityti vizualinį kodą prisijungimo ekrane ir radijo bangomis išsiųsti jį į nuotolinio prisijungimo serverį.
Serveryje slaptažodis būtų užšifruojamas ir jį iššifruoti galėtų tik unikalusis „Piko“ kompiuteris. Taip būtų galima generuoti praktiškai bet kokio sudėtingumo slaptažodžius, o vartotojui nebūtų poreikio juos įsiminti. Pagrindiniai tokio sprendimo privalumai būtų du: pirma, niekas negalės jūsų slaptažodžio „nulaužti“; antra, priešingai nuo įprastinių slaptažodžių, jų nereikės nuolat keisti.
Kas atsitiktų, jei šį unikalų prietaisą pamestumėte? Šioje vietoje Stajano sistema krypsta dar įdomesne linkme. Jis siūlo, kad vietoje prietaiso „Piko“ vartotojai su savimi turėtų nešiotis „Piko kloną“, kuris nuolat palaikytų ryšį su „originalu“. Pametus „kloną“, tai būtų detektuojama automatiškai ir įrenginys būtų išjungiamas. Tuo atveju, jei „Piko“ būtų pavogtas kartu su savo „klonu“, Stajano siūlo, kad prietaisas turėtų atpažinti savininko piršto atspaudus ir prisijungimą prie įrengimo galima būtų atlikti tik kartą per dieną.
Deja, „Piko“ dar neegzistuoja. Tačiau Stajano teigia jau gerai apmąstęs pačią idėją. Technologijos jai įgyvendinti egzistuoja, tad tik laiko klausimas, kada tai taps tikrove.
