Bryanas Bradley. Tikiu internetu! Ir mokausi jį naudoti (0)
Niekas nėra saugus internete. Visa tai, ką rašai elektroniniame laiške ar įkeli į internetą, anksčiau ar vėliau bus paviešinta. Programišius, kuris nori, gali gana lengvai visiškai užvaldyti tavo kompiuterį. Gali net nepastebėti, kai filmuos tave per internetinę kamerą. Nesvarbu, kuri tavo operacinė sistema. „Blogiečiai“ žino daug, labai daug, labai, labai daug.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Būti ten, kur yra žmonių
Viena iš kongreso sesijų buvo skirta iniciatyvoms skleisti tikėjimą internete. Katalikų naujienų agentūros Zenit steigėjas Jesus Colina reziumavo katalikų pastangas šioje srityje glaustai: „Kažką darome ne taip.“ Kaip įrodymą jis pasiūlė į Google paieškos langelį bet kuria kalba įrašyti klausimą: „Kas yra Jėzus Kristus?“ „Pamatysite, kad tarp pirmo puslapio rezultatų nėra nė vieno katalikiško portalo“, – teigė jis. Lietuvių kalba pirmųjų 10 rezultatų sąraše puikuojasi Vikipedija, šeši protestantiškų grupių sukurti tinklalapiai (vienas iš jų yra antikatalikiškas), du Jehovos liudytojų puslapiai ir vienas puslapis, propaguojantis ateizmą.
Colina šiuo metu vadovauja naujam daugiakalbiam klausimų ir atsakymų apie Katalikų tikėjimą tinklalapiui „Aleteia“. Jis citavo statistiką, kad visame pasaulyje daugiau nei 430 mln. pakrikštytų katalikų naudojasi internetu daugiau nei kartą per savaitę, o tai didžiausia interneto bendruomenė pasaulyje. Tačiau, jo nuomone, katalikiški portalai netraukia didelių lankytojų srautų, nes dauguma jų yra atitolę nuo savo publikos ir atsilikę nuo interaktyvumo, bendruomeniškumo ir multi-medijų tendencijų.
Pateiksiu teigiamą pavyzdį. Jauna slovakė Eva Jonosikova, kuri dirbo per Pasaulio jaunimo dienos Madride, pasakojo, kaip per dvejus metus socialiniuose tinkluose pavyko suburti 15 tūkst. jaunų žmonių, mokančių 21 kalbą, globalinę palaikymo komandą. Šie žmonės aktyviai prisidėjo prie tikslų skatinti kuo daugiau žmonių dalyvauti renginyje, suteikti negalintiesiems atvykti galimybes dalyvauti per nuotolį ir pasinaudoti renginio nušvietimu, pranešant apie visuotines vertybes plačiajai visuomenei. Jos nuomone, lemiamas žingsnis buvo apsispręsti ne sukurti kokį nors naują tinklą šiai progai, o „eiti ten, kur žmonių jau yra“ – į Facebook, YouTube, Twitter ir pan. „Tokiu būdu galėjome pasiekti kiekvieną pasaulio kampelį“, – sakė ji.
Didžiausias iššūkis, anot Jonosikovos, buvo ne nuorodas, nuotraukas ar filmus perkelti į skaitmeninę erdvę, o suburti tikrą bendruomenę tarp tinklo narių. Tam labai padėjo konkretūs prašymai, pvz., kad žmonės siųstų savo šalių vėliavas į Madridą, ir įvairūs „virtualūs“ susibūrimai minint, pvz., 300 dienų iki ilgai laukto renginio – 200 dienų, 100 dienų ir t. t.
Pakeisti pasaulį po truputį
Kitos sesijos buvo skirtos patirtims, kaip apskritai veikiant internete prisidėti prie to, kad pasaulis būtų gražesnis. Buvo pabrėžiama mažų, kasdienių dalykėlių reikšmė bei idėja, kad visi gali ką nors daryti: pranešti tinklalapių administratoriams apie netinkamą turinį (nes jų sprendimai dažnai priklauso nuo publikos reakcijų); taisyti ar papildyti Vikipedijos straipsnius, pažymėti nepagrįstus teiginius juose dėl neutralumo ar grindžiančių šaltinių stokos; pridėti paprastą, racionalų ir nepiktą komentarą prie poleminių diskusijų naujienų portaluose ar socialiniuose tinkluose.
Vikipedijos atstovas pažymėjo, kad Vikipedijos straipsniai beveik visada patenka tarp pačių pirmųjų paieškos rezultatų, todėl pastangos kurti ar tobulinti tokius straipsnius yra galingas būdas puoselėti tiesą ir kitas vertybes skaitmeninėje erdvėje.
Renginyje dalyvavę laikraščių vadovai su tam tikra nuostaba ir baime pasakojo, kaip spalio viduryje vienas pasipiktinęs asmuo Facebook portale kvietė žmones boikotuoti įmones, kurių reklamos pasirodė jam neetiškai atrodančios per Ispanijos televizijos laidą „La Noria“. Per dvi savaites daugiau nei 20 įmonių atšaukė savo reklamas, o dabar pati laida gali būti suspenduota. „Anksčiau valdžios, taip pat žiniasklaidos atstovai buvo pratę patys nustatyti „valgiaraštį“, ir kitiems ten įsiterpti buvo sunkoka. Iš tiesų buvome pernelyg artimi ekonomiškai ir politiškai galingiesiems, nes tai buvo patogu. Bet naujosios technologijos radikaliai pakeitė situaciją, ir dabar paprasti žmonės atgauna įtaką“, – kalbėjo laikraščio „El Pais“ direktoriaus pavaduotojas Gumersindo Lafuente.
Kitokį pavyzdį pateikė viešųjų ryšių agentūros „101“ direktorius Gustavo Entrala. Vieną dieną jis nusprendė parašyti laišką Benediktui XVI apie galimybes skleisti tikėjimą per socialinį tinklą „Twitter“. Netrukus jis buvo pakviestas konsultacijų į Vatikaną, kur asmeniškai pamokė popiežių naudotis šiuo komunikacijos įrankiu, palydėjo jį siunčiant pirmąjį popiežiškąjį „Tweet“.
Dar kiti prelegentai pasiūlė labiau techninių patarimų, kaip patraukti daugiau lankytojų į savo tinklalapį. Visų pirma, anot jų, verta gerai susipažinti su Google paieškos sistemos reitingavimo kriterijais („SEO“). Čia ypač svarbu tinklalapio raktiniai žodžiai ir nuorodų kitur į savo adresą skaičius. Todėl, pvz., patartina prašyti kitus dėti nuorodas į tavo puslapį. Ir net kai pats skelbi nuorodas į savo puslapį „Twitter“ sistemoje, pvz., šiek tiek pagerini savo pozicijas Google paieškose. Be to, reikia nepamiršti ir nuotraukų ar grafikų dėti prie kiekvieno įrašo ir juos tinkamai pavadinti. Išeina, kad nemažai lankytojų ateina ir per vaizdo paieškas, tačiau jeigu nuotraukos pavadinimas yra „DCM0015.JPG“ ar panašiai, paieškos sistemos jos neatpažins. Kitas siūlomas „triukas“ – antraštėse ir kitur cituoti ypač žymius asmenis ir leidinius. Tokiu būdu atsirasi paieškų rezultatuose, kai ieškomieji yra jie.
Jaunimas moka, bet ne viską
Paskutinė kongreso sesija buvo skirta jaunimo veiklos internete klausimams, čia taip pat pabrėžta teigiamo nusiteikimo naujų technologijų atžvilgiu svarba. Pristatytas tyrimas, kuriame dalyvavo 215 tūkst. 6–18 metų jaunuolių iš Ispanijos ir Lotynų Amerikos. Daugiau nei 40 % vaikų jau turi savo tinklaraštį ar kitokį interneto puslapį. Tačiau net 70 % teigia niekada nesulaukę suaugusiųjų patarimų, kaip tinkamai naudotis internetu. Jie patys visiškai savarankiškai išmoko orientuotis virtualiame pasaulyje.
Žodžiu, vaikai žino daugiau apie interneto pasaulį nei suaugusieji, tačiau suaugusieji, kurie žino daug daugiau, gali ir turi labiau jiems padėti orientuotis. Be to, internetas yra labai svarbi šiuolaikinių vaikų gyvenimo dalis, todėl, kai tėvai visiškai nesidomi, juntama meilės stoka. Tai taip pat erdvė, kurioje galima būti kartu: žaisti, dirbti, pažinti pasaulį. Lengvas būdas pradėti yra prašyti vaiko pagalbos ir patarimo, kaip ką nors internete padaryti.
„Padėti vaikams interneto srityje reiškia daug daugiau nei tik „apsaugoti“ juos blokuojant blogus dalykus. Kalbama apie tikrą ugdymą ir gyvenimiškos patirties perdavimą. Tėvų ir mokytojų vaidmuo labai svarbus. Mes turime būti šalia“, – kongrese sakė Jorge Floresas, asociacijos „Pantallas Amigas“ („Draugiški ekranai“) direktorius. Viena vertus, vaikai paprastai puikiai supranta, kai aiškini, kas jiems ir kitiems gali daryti žalos dabar ir ateityje. Be to, be pagalbos jiems kartais sunku atskirti tikrus draugus, pakankamai įvertinti savo (ir kitų žmonių) intymumą, suprasti, kad internete, kaip ir fiziniame pasaulyje, reikia taikiai sugyventi su kitais, rodyti tinkamą pagarbą ir mandagumą.
„Geriausias filtras – tai ugdymas“, – įsitikinęs Floresas. Jis irgi pasakojo apie novatorišką ir, atrodo, labai sėkmingą programą „Cibermanagers“, kurios metu dešimtos klasės moksleiviai patys mokosi apie saugumą internete, o paskui veda pamokas apie tai penktokams (ir atskirai jų tėvams). „Įspūdinga, kaip jauni žmonės tarpusavy susikalba, dalinasi patirtimis ir abejonėmis“, – sakė Floresas.
Vaikams taip pat reikia padėti išmokti atsitraukti nuo elektroninio pasaulio, juo labiau dabar, kai daugelis internetą gali pasiekti ir per savo mobilųjį telefoną. Priklausomybė yra ne vienintelė galima bėda. Vaikai turi suprasti, kad yra keista ir netinkama rašyti SMS ar naršyti po internetą tuo metu, kai kiti su jais bendrauja gyvai. Pvz., kada šeima sėdi prie stalo. Kai vaikai naktimis naršo telefonu, jiems pritrūksta miego. Ypač svarbus tėvų pavyzdys, jų pačių sugebėjimas išjungti telefoną bei kompiuterį ir skirti visą dėmesį šeimos nariams.
