Ar kada nors pastebėjote – kai įvedate į paiešką, pvz „kailiniai“, tai vėliau susiduriate su kailinių reklama („baneriais“) beveik visose svetainėse, į kurias užeinate. Būna dar smagiau: paanalizuokite savo elektroninio pašto šlamštą („spam“). Pagalvokite, ar tik ne tų prekių ir paslaugų ieškojote pastaruoju metu? Jeigu ieškant prekės iššoka reklaminės juostos, elektroniniame pašte taip pat yra reklamų, tai sveikiname – jūs esate sekamas.

Nesiblaškykit ir nepulkit į paniką. Yra būdų, kaip išvengti kontrolės. Tačiau iš pradžių pasidomėsime sekimo atsiradimo istorija. Gerai įsitaisykite ir paklausykite.

2007 m. Pirmas skambutis

Viskas prasidėjo nuo to, kai piliečiai pradėjo bijoti ir vengti socialinės sistemos „Vkontakte“. Pirmi apie savo įtarimus paskelbė vokiečiai. Visos pretenzijos ir kaltinimai buvo abstraktūs. Niekas nenurodė konkrečių pavojaus šaltinių. Paprasčiausiai pasklido gandas ir jis įsitvirtino žmonių smegenyse, kad „VK“ sugalvojo Rusijos Federalinė saugumo tarnyba tam, kad būtų lengviau sekti, kad žmonės patys apie save sudarytų dosjė. Apie sistemos kūrėją – studentą Durovą – sklido įvairiausių gandų: esą tai išgalvotas asmuo. Tačiau šie gandai nebuvo įrodyti. Publika pasidalijo į dvi dalis stovyklas: vieni registravosi, naudojosi sistema ir nekreipė dėmesio į pasekmes, kiti – nesiregistravo.

2008 m. Su humoru

Viskas kardinaliai pasikeitė per metus. Atėjo ekonominė krizė. Televizijos laidų vedėjų populiariausia tema – socialiniai tinklai. Paaiškėjo, kad išsiregistruoti iš socialinio tinklo Klasė.lt („odnoklassniki“) nėra įmanoma. Darbdaviai ir visi kiti, kurie norėjo žinoti ir turėti informacijos apie konkretų asmenį, galėjo susipažinti su gana išsamia ir atvira darbuotojo anketa. Galėjo sužinoti jo silpnybes, pomėgius, problemas ir t. t.

Žmonės pradėjo suvokti pavojus, kuriuos kėlė socialiniai tinklai. Patys aktyviausi ir gudriausi ėmėsi veiksmų – pradėjo kurti humoristines anketas. Užuot dėję savo, skelbdavo žymių žvaigždžių nuotraukas, užuot įrašę savo telefono numerį, pateikdavo visiems žinomų valstybės institucijų numerius, o būsenose pradėjo rašyti ne „Šiandien neisiu į darbą. Pasakysiu, kad sergu. Geriau nueisiu i filmą“, o pasaulinio lygio, žymių politikų, filosofų citatas ir aforizmus.

2009 m. Duok telefoną!

Prasidėjo procesų, labai panašių į sekimą. Daugelis socialinių tinklų pradėjo reikalauti įvesti telefono numerį tam, kad galėtų įsitikinti, ar esate tikri. Vienam asmeniui priskyrė vieną numerį. Žmonės buvo nepatenkinti, tačiau per vėlai. Kai kurie iš jų pradėjo ieškoti išėjimo iš susidarisios situacijos, tačiau susidūrė su kita problema, kuri visiškai atvėrė akis.

2010–2011 m. Papuolėme

Nepaisant pesimistų perspėjimų, socialiniai tinklai prisipildė vartotojų, kurių neįmanoma ištrinti. O ką jiems beliko daryti? Juk visi socialiniai tinklai – geriausias būdas bendrauti ir rasti draugų.

Mes tapome aukomis. Mus suviliojo įdomiais videokatalogais, bendruomenėmis, o programišiai pasinaudojo padėtimi ir pradėjo siųsti mums šnipinėjimo programas.

Ar pamenate devyniasdešimtuosius? Dabar tas pats vyksta mūsų internete. Įstatymų nėra. Kontrolės nėra. Daryk, ką nori. Daugeliu atvejų kalti patys žmonės – jie nesidomi, kas vyksta aplink juos, nesiima ir nesilaiko elementarių saugumo taisyklių. Dauguma į įtartinas svetaines užeina todėl, kad nežino, kaip atpažinti saugius tinklus nuo pavojingų. Reikia būti atidžiam.

Tačiau atidumas gelbsti tik kartais. Tai patvirtina neseniai Vokietijoje užfiksuotas įvykis. Kas galėjo pagalvoti, kad labiausiai išsivysčiusios šalies Vokietijos vyriausybė sukurs šnipinėjimo programą „Bundestrojan“?

Vokiečiai susidūrė su neįtikėtinu atveju. Žinoma programišių kompanija „Chaos Computer“ (CCC) paskelbė, kad Vokietijos vyriausybės sukurta „Bundestrojan“ yra pajėgi sekti kiekvieną internetu besinaudojantį pilietį. CCC grupė teigia, kad programa yra pajėgi ne tik įrašyti visus jūsų klaviatūros spustelėjimus ar domėjimąsi svetainėmis, tačiau ir jūsų pokalbius, vaizdo įrašus. Ji yra sukurta tam, kad galėtų sekti žmogų.

Mes visi galime tapti taikiniais. Niekas nedraudžia domėtis, klaidžioti po vokiškas svetaines, bet reikia žinoti, kad programa padeda išsiaiškinti daug dalykų – nuo finansinių problemų iki seksualinės orientacijos.

Interneto saugumo lygos atstovas D. Davidovas teigia:

- Dauguma žmonių galvoja, kad internetas yra anoniminis. Ne, tinklas tikrai nėra anoniminis. Visi žmonės yra atviri ir nėra kokių nors galimybių pasislėpti. Pavyzdžiui, kontekstinė reklama paieškose atsiranda tada, kai jūs įvedate informaciją. Tai visiškai normalu. Tai palengvina darbą. O socialiniuose tinkluose reikia būti atsargesniems. Juk pagal jūsų priklausymą kokiai nors visuomenės grupei galima nustatyti, koks jūsų požiūris, pomėgiai, politinės nuostatos ar silpnybės. Visoms slaptosioms tarnyboms apie jus reikia kuo išsamesnės informacijos: ką jūs žiūrite, kuo domitės, ką skaitote, ką rašote ir t. t. Jeigu jūs esate statistinis dalyvis, tai jumis niekas nesidomės, tačiau jeigu jūs darote nusikaltimus ar esate susijęs su asmenimis, kurie juos daro ar rengiasi daryti, jeigu griežtai pasisakote prieš valdžios politiką ar esate susiję su asmenimis, kurie tai daro – tampate taikiniu. Apie jus bus renkama informacija.

Davidovas paaiškina, kad kontrolės lygis nepriklauso nuo turimo kompiuterio kokybės ar operacinės sistemos. Visi, kurie naršo internete, patenka į teisėsaugos akiratį. Be abejo, kai kurios apsaugos programos yra pajėgios kurį laiką jus apsaugoti.

Keikti Vakarus nėra ko. Rusiškuose tinkluose taip pat yra daug svetainių, kurios be aiškaus tikslo pasisavina vartotojo duomenis. Itin pavojingi tie, kurie slepia savo priklausomybę.

Telekomunikacijų kompanijos perėjo į IP telefoniją kaip „Skype“. Internetu, likus anonimu, galima kalbėti apie viską, ką tik nori. „Skype“ nesirengė niekam suteikti teisių klausytis šių telefono pokalbių – nei federalinėms struktūroms, nei privatiems asmenims. Tai sukėlė didelį Rusijos valdžios nepasitenkinimą. Kaip taip gali būti? Juk „Skype“ gali pasinaudoti nusikaltėliai, galų gale – teroristai. Tačiau „Skype“ vadovybė atsakė, kad nieko padaryti negali. Tokios yra taisyklės, ir jie nesiruošia jų keisti.

Netrukus rusiškoje interneto erdvėje pasirodė IP telefonija „Sipnet“. Panikos kėlėjai pradėjo skleisti gandus, kad šią programą, siekdama klausytis pokalbių telefonu, sukūrė Federalinė saugumo tarnyba. Programos kūrėjai ir savininkai laikėsi konspiracijos ir nedraugiškai elgėsi su vartotojais. Tuo įsitikino vieno laikraščio žurnalistas.

„Užsiregistravęs „Sipnet“, iš pradžių buvau patenkintas. Pliusai akivaizdūs: galima skambinti pigiau. Tačiau džiaugiausi trumpai. Atvirai pasakius, programa reikalavo gerokai per daug asmeninių duomenų. Registruojantis reikėjo įrašyti savo nuosavą telefono numerį. Svetainė man beveik negirdėta. Nežinau, kas jie tokie ir kam jie priklauso.

Trumpai pasinaudojęs „Sipnet“ nusprendžiau išsiregistruoti. Ieškojau, tačiau neradau, kaip tai padaryti. Trūko kantrybė. Parašiau laišką techniniams programos prižiūrėtojams – ačiū jums už suteiktą galimybę pasinaudoti jūsų programa, bet daugiau ja naudotis nenoriu. Pasakykite, kaip iš jos išsiregistruoti.“

Atsakymą gavau greitai: „Jeigu nusprendėte nesinaudoti programa, tai paprasčiausiai užmirškite ją.“ Parašiau dar kartą: „Ar teisingai supratau, kad iš jūsų išsiregistruoti neįmanoma? Jeigu net reikalauju?“. Greitai gavau sausą atsakymą: „Visos sąskaitos priklauso „Sipnet““, – pasakojo žurnalistas.

Yra dar vienas įdomus dalykas. Rusijos rinkoje galima rasti specialius telefono aparatus, kurių neįmanoma pasiklausyti. Tokio tipo telefonu prieš rinkimus naudojosi JAV prezidentas Barackas Obama prieš rinkimus. Telefonas – stebuklas užkoduoja visus pokalbius. Nė viena slapta tarnyba neturi techninių galimybių pasiklausyti telefoninių pokalbių. Rusijos valdžia leido pardavinėti tokius aparatus. Kas davė nurodymus ir kur jie yra parašyti – neaišku. Tačiau jūs, tikriausiai, patys žinote, kam rekomenduojama šiuos telefonus įsigyti.

Kaip gyventi toliau?

Netikėtai tapome kompiuterio vergais. Per jį bendraujame su draugais. Juo dirbame, rašome ataskaitas ir rengiame prezentacijas. Kompiuteryje – visas mūsų gyvenimas. Ir – bet kada su jo turiniu gali susipažinti slaptosios tarnybos. Ar tai gerai, ar blogai – sunku pasakyti. Iš vienos pusės, tai – gerai: patogu gyventi ir dirbti, o iš kitos pusės tai– kišimasis į mūsų privačius reikalus. Aš nenoriu, kad kas nors žinotų, kokios moterys man patinka, ką skaitau ir kur perku maistą. Juk visa tai yra mano asmeniniai duomenys. Kiekvienas žmogus juos turi. Ar verta į savo gyvenimą įsileisti svetimą žmogų? Be abejo, tai – kiekvieno mūsų pasirinkimo laisvė. Tačiau, manau, kad vis dėlto padarėme didelę klaidą pasitikėję kompiuteriu ir viską jam iškloję. Laikas šią klaidą taisyti. O kaip tai padaryti – tegu sprendžia kiekvienas.