Tai, ką prieš kelis mėnesius net nuoširdžiausi Rusijos padlaižiai vadino rusofobų išsigalvojimu, nenumaldomai virsta realybe. Pirmadienį susirinkusi Rusijos saugumo taryba svarstė praktines šalies atjungimo nuo pasaulinio interneto tinklo galimybes.

Oficiali priežastis – užtikrinti, kad interneto ryšys šalyje veiktų, net kai piktavaliai visada teisios Rusijos priešai užsienyje nutars atjungti ją nuo pasaulinės interneto domenų sistemos.

Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas penktadienį paskubėjo nuraminti žiniasklaidą, kad Rusija neplanuoja visiškai atkirsti šalies vidinio interneto (RuNet) nuo pasaulinio tinklo. Tiesiog, anot jo, „dėl neprognozuojamo JAV ir ES elgesio mes turime galvoti, kaip užtikrinti nacionalinį saugumą“.

Toks nuraminimas, akivaizdu, paveikė atvirkščiai – Vakarų žiniasklaida ir Rusijos žinių kanalai, skirti mokantiems anglų kalbą skaitytojams, vienu balsu prakalbo apie Vladimiro Putino planus pastatyti dar vieną sieną, skiriančią Rusiją nuo pasaulio.

Tiesa, šalyje, kurioje jau ne tik visas naujienas, bet ir laidos „Labanakt, vaikučiai“ herojus kuria tas pats žmogus – V. Putinas (apie tai vėliau), tokie dalykai nieko nebestebina. Ir beveik nė nebedomina.

Per pastaruosius metus Rusija interneto laisvės karpymo tempais aplenkė net Šiaurės Korėją. Privalomas tapatybės nurodymas prisijungiant prie viešųjų Wi-Fi tinklų. Jėgos struktūroms suteikta teisė suimti kiekvieną, įdėjusį į tinklą „ekstremistinę medžiagą“. Privaloma populiarių asmeninių tinklaraščių registracija ir jų prilyginimas žiniasklaidai. Patvirtintas įpareigojimas visoms norinčioms Rusijoje veikti užsienio kompanijoms iki 2016 m. rugsėjo užtikrinti, kad visi Rusijos piliečių duomenys būtų saugomi tik Rusijos teritorijoje esančiose saugyklose (aišku, pareigūnai turės teisę į jas lįsti bet kada).

Taigi, visiškas interneto srauto kontrolės perėmimas visai logiška tokių veiksmų tąsa. Po to lieka visiems šalies kompiuteriams leisti jungtis tik prie oficialaus Kremliaus tinklalapio, jungtį su užsieniu palikti tik patikimiems ir užsirekomendavusiems, ir pasaulyje atsiras milžiniška Šiaurės Korėja 2.

„Atėjo laikas aptarti visišką Rusijos atjungimą nuo pasaulinio interneto. Taip, kad nė vienas baitas iš pasaulio nekirstų sienos. Būtent apie tai dabar ir kalbama“, – rašo populiarus Rusijos technologijų specialistas Antonas Nosikas.

Kaip praneša „Vedomosti“, pirmadienį vykusiame Rusijos saugumo tarybos susitikime su prezidentu V. Putinu pristatyti šalies spaudos bei Ryšių ministerijos atliktų testų rezultatai. Liepą atlikti bandymai turėjo parodyti, kiek stabilus ir saugus yra vidinis Rusijos interneto tinklas.

Ministerija, aišku, atrado, kad tinklas pažeidžiamas, jį gali atakuoti ir veikti užsienio piktavaliai, todėl parengė ir pristato priemones, kurios galėtų tą saugumą padidinti. Labiausiai gąsdinantis pasaulio technologijų ekspertus yra siūlymas įrengti „atjungimo mygtuką“, kuris leistų šalies vyriausybei vienu mostu Rusiją izoliuoti nuo pasaulinio tinklo. Atseit tai praverstų karo ar didelio masto pilietinių protestų (kuriuos, aišku, finansuoja prakeikti užsieniečiai) metu. Nurodoma, kad tuo tikslu iki 2015 m. pradžios kiekvienas interneto tiekėjas Rusijoje privalės įdiegti specialią įrangą, kuri užtikrins numatyto atjungimo įgyvendinimą.

Maždaug taip šią žinią nušviečia pasaulio ir nepriklausoma Rusijos žiniasklaida. Skaitytojai į tai reaguoja įvairiai. Dažniausiai baiminasi, kad tokios priemonės sulėtins pasaulinio interneto veikimą, ir priekaištauja taip pat pernelyg kontrolę pamėgusiai JAV valdžiai.

Tačiau bendrą požiūrį, mano galva, geriausiai atspindi Bruce'o Wayne'o komentaras po „The Moscow Times“ straipsniu šia tema:

„Tiesa yra ta, kad daugeliui mūsų dabar jau reikėtų nusispjauti į tai, ką V. Putinas daro Rusijos žmonėms. Jie demokratijos matė per mažai ir jei patys jos nenori, nėra ko mums švaistyti savo laiko tuo rūpinantis. Jei jau rusai tokie akli ir nemato, ką V. Putinas daro su jų šalimi, manau, patys ir nusipelnė to, ką gaus.“

„Bravo! O gal, jei mums pasiseks, jie dar ir tvora apsitvers? Aš, kaip ukrainietis, dėl to pasijusčiau saugiau“, – pritarė šiam komentarui ir Ukrainos gyventojas.

Emocionalu, tačiau, atrodo visai logiška – jei ligonis kaltina kaimynus liga, visiems geriau, kad pats iš baimės užsirakintų ir nieko nebegąsdintų. Tačiau gal visa toji provakarietiška žiniasklaida meluoja? Gal viskas yra kitaip? Pažiūrėkime, kaip interneto atjungimo temą pristato vienas Kremliaus ruporų pravda.ru.

Tiesa iš kažkur anapus

Anglų kalba tekstą „Rusija atsijungs nuo interneto?“ rasti buvo gana paprasta. Pravda.ru iš esmės kartoja tą patį, ką rašė kiti, tik globėjiškai akcentuoja, kad tikrai neatjunginės interneto, o sukurs sistemą, kuri nelaimės atveju leis atsijungti.

„Šios priemonės tikslas nėra izoliuoti Rusiją nuo pasaulio, o tik apginti šalį, jei, pavyzdžiui, JAV nuspręs atjungti Rusiją nuo IP adresų sistemos. Šios grėsmės bus įmanoma išvengti, jei Rusija įkurs lokalią IP adresų reguliavimo sistemą šalies viduje ir nesinaudos JAV vyriausybės kontroliuojama ICANN.“

Beje, pirmas numatomas žingsnis – nacionalinių interneto domenų valdymą, kurį šiuo metu Rusijoje vykdo visuomeninė organizacija, perduoti į valstybės rankas. Kol kas neaišku, ar dabartinio valdytojo pareiškimas, kad nacionalinė domenų infrastruktūra atlaikys bet kokią ataką ir yra paruošta Rusijos atjungimui nuo pasaulinio tinklo, ką nors pakeis.

„Rusijos IT specialistai tokią galimybę jau aptarė ir nurodė, kad tai padaryti yra sudėtinga, tačiau įmanoma. Tam reikės, kad interneto tiekėjai sukurtų veidrodines jungtis su šalimis, kuriose valstybė nesikiša į interneto valdymą. Pavyzdžiui, nemokamo interneto donoru galėtų tapti bet kuri iš NVS šalių“, – toliau rašo pravda.ru.

Žodžiu, viskas aišku – sprendimas priimtas tik dėl to, kad visus IP adresus pasaulyje valdo korporacija ICANN, kurią prižiūri JAV verslo departamentas. Taigi naujai atrastas senas priešas.

Kur kas įdomiau pasidarė, kai pamėginau tą patį straipsnį aptikti rusiškoje svetainės versijoje. Čia sužinojau daugybę įdomybių. Straipsnių antraštės rėkia: „Krepšininkas A. Spiridonovas: „Lenkai – supuvusi nacija“, „Jau žinoma, kas bus naujas „Labanakt, vaikučiai“ veikėjas – jį sukūrė V. Putinas“, „Dievas nubaus Ukrainą – kad tik žiemą ji nesustirtų“, „Visos beždžionėlės šokinėja – šokinėja ir ukrainiečiai“, „Porošenkos laukia teismas už Malaizijos lėktuvo sunaikinimą“…

Žodžiu, visa krūva rusiškos tiesos ir nenacionalistinio draugiškumo pavyzdžių, tik štai straipsnio apie interneto atjungimą ieškojau bent pusvalandį. Galiausiai rasti pavyko. Tiesa, straipsnis „Rusija pasirengusi atsijungti nuo pasaulinio tinklo“ gerokai trumpesnis, mažiau įrodinėjimų, tačiau esminiai faktai tie patys – ginsimės ir domenų valdymą perduosime valstybei. Matyt, lojaliam piliečiui daugiau nė nereikia. Juolab kad ir komentarai tik du, ir abu labai net pritariantys:

„Jei tai būtina dėl valstybės saugumo, tai, Rusijos saugumo tarybos sprendimu, manau, tai daryti reikia… Ir nusispjauti, ką ten bliauna liberalai.“

Žodžiu, suprask, rusų tauta viskam pritars. Ir gins savo požiūrį net Lenkijoje ar Lietuvoje stovėdama eilėse prie pomidorų.

Sąmokslo teorija

Apsvarsčius daugybę galimų scenarijų, tokia radikali interneto saugumo stiprinimo priemonė logiškai pateisinama vieninteliu atveju. Jau spėjusi pagarsėti itin aktyvia, gerai organizuota bei finansuojama veikla vykdant kibernetinį karą bei propagandos ir melo kampanijas informacinėje interneto erdvėje, Rusija rengia kažką naujo ir kur kas bjauresnio.

Turinti pakankamai išteklių ir neturinti jokių principų šalis gali rengtis rimtai kibernetinei atakai, viruso ar valdomo globalaus DDoS puolimo bangai, kuri gali fiziškai pakenkti visų puolamų ir neapsaugotų teritorijų tinklams bei interneto tarnybų funkcijai.

Jei toks ginklas yra parengtas ir numatyta jo panaudojimo doktrina, visai logiška apsaugoti save nuo smūgio bangos. Tokiu atveju tokio greito atjungimo įrengimas yra logiškas ir netgi labai daug pasako apie galimo ginklo galią – jo nesulaikys jokia ugniasienė ir nukentės visi, kas naudojasi pasaulinio tinklo IP adresų sistema.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Autoriai: Arnoldas Lukošius

Komentarai (11)