Černobylio avariją likvidavęs lietuvis: tai baisiausia, ką mačiau gyvenime (7)
„Tai pats baisiausias dalykas, kurį teko matyti gyvenime“, - neslepia į prisiminimus nugrimzdęs černobylietis.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pamena parudavusius medžius
„Tuo metu tarnavau ir buvau nusiųstas į Černobylį, bet ne 1986-aisiais, o kitąmet. Turėjau nuvažiuoti į Kijevą, bet papuoliau į 300 km zoną (aplink Černobylį, – red. past.). Prabuvau ten pusę metų – nuo liepos 1-osios iki gruodžio 27, grįžau prieš Naujuosius metus. Mano šeima tuo metu gyveno Panevėžyje“, – pasakojo buvęs černobylietis.
V. Kastrovas sako gerai pamenantis ir 1986-uosius Lietuvoje, kai iškart po avarijos važiavo namo ir pastebėjo, kad parudavo medžiai – viena pusė liko žalia, o kita nusidažė rudai. Tik paskui V. Kastrovas teigia supratęs, kad tai buvo Černobylio katastrofos padarinys.
„Niekada gyvenime neskaudėjo galvos, o kai ten papuoliau, apimdavo toks jausmas, kad kažkas taip spaudžia mano galvą, kad tuoj susprogs. Tai tęsėsi beveik visą laiką, kol ten buvau“, – prisiminė pašnekovas. Jis dėkoja medikams, kurie davė gerų vaistų, juos vėliau naudodavo ir galvos skausmų kamuojama černobyliečio žmona.
Žemė atrodė kaip mirusi
„Ten darėm viską, ką reikėjo daryti. Ir valėm. Ir maitinimą neblogą prisimenu. Bet žinote, tai labai baisu, kai taikos metu žemė atrodo kaip mirusi – stovi namai, sodai, vaikšto gyvūnai – o žmonių nėra. Tai pats baisiausias dalykas, kurį teko matyti gyvenime“, – neslepia į prisiminimus nugrimzdęs černobylietis.
Anot jo, radiacija, kurią jis gavo tenai būdamas, vėliau atnešė įvairių sveikatos sutikrinimų – vyras pasakoja pastebėjęs, kad greičiau pavargdavo, tapo irzlesnis.
„Atrodo turiu jėgų, kažką noriu padaryti, bet praeina keletas minučių ir viskas – ima trūkti oro, jėgų. Ir nervingumas atsirado. Tai jaučiu iki šiol, – sako 68-erių sulaukęs V. Kastrovas. Jis mena, kad kai teko vykti į Černobylį, jam buvo apie 40 metų. Namuose laukė žmona su vaikais.
„Man labai gaila, kad mūsų Vyriausybė ir Seimas nepritarė liaudies norui nestatyti atominės. Ne tokia didelė šalis mūsų Lietuva, ne tiek daug tos energijos reikia – galėjome apsieiti ir be to“, – apgailestavo pašnekovas.
Jaudinasi dėl vaikų ir anūkų sveikatos
V. Kastrovas pasakoja, kad tuo metu, kai teko prisidėti prie Černobylio AE avarijos likvidavimo, darbuotojai gaudavo ir specialią aprangą, taip pat budėjo prižiūrintys medikai, kurie stebėdavo gaunamos radiacijos kiekius.
„Buvau ten pusę metų, o žinau tokių, kurie buvo mėnesį, savaitę ir iškart siųsdavo namo, nes gavo labai daug radiacijos. Nebuvo ką daryti – tuo metu buvo didelė bėda“, – mena pašnekovas.
Vis dėlto, nors medikai ir prižiūrėjo, visi grįžę į Lietuvą černobyliečiai, su kuriais bendrauja V. Kastrovas, skundžiasi sveikatos problemomis ir nuogąstauja dėl savo vaikų, anūkų sveikatos.
„Negirdi mūsų nei Seimas, nei Vyriausybė. Niekas nieko nedaro. Kiekvienais metais mes susirenkame, susitinkame, pakalbame, jie sako, kad padarysime ir vėl nieko nėra. Laukiame. Pirmiausiai norėtume sveikatos apsaugos, o paskui ir lengvatų“, – sako černobylietis. Jo teigimu, buvo metas, kada iš Černobylio sugrįžusių tautiečių sveikata buvo prižiūrima medikų, bet tyrimai nutrūko ir niekas negali pasakyti, kokių padarinių tai gali turėti ateityje.
„Kai tai atsitiko, mano vaikai buvo dar maži. O dabar jie turi savo šeimas, savo vaikų. Niekas nežino, kaip tai gali atsiliepti. 1990-1991 m. Sapiegos ligoninėje buvo černobyliečių prižiūrėjimas – aš ten vaikščiodavau, jie patikrindavo. Po to viskas nutrūko. Turiu savo daktarą, kuris mane prižiūri, bet ką jis gali padaryti – tyrimus reikia atlikti kiekvienais metais, gal net kelis kartus per metus“, – teigė V. Kastrovas. Jis neslėpė, kad jaudinasi dėl savo vaikų ir anūkų ateities, nes neatliekant tyrimų, niekas nieko konkretaus pasakyti negali.
