Ką Rusijos „Gazprom“ išdarinėja su dujotiekiais: „Turkų srautas“ virto įdomiu detektyvu, o šalia Lietuvos jau norima prastumti „Šiaurės srautą-2“ (Video) (8)
Energetiniai ištekliai ir prekyba jais išlieka svarbia didžiosios politikos dalimi. „Dujų diplomatija“, jeigu tai būtų galima taip apibūdinti, grįžta į aktualią darbotvarkę. Daug pastangų tam deda Rusija, kuri seniai vertina energetinius išteklius kaip puikią politinę priemonę, leidžiančią skatinti vienus ir bausti kitus.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Apie sumas, kurias Rusija pasiryžusi išleisti vardan savo užmačių jau rašėme anksčiau.
Po netikėto Maskvos susitaikymo su Turkija prikeliamas „Turkų srauto“ projektas. Kremlius ir toliau per valstybinę korporaciją „Gazprom“ bando prastumti projektą „Šiaurės srautas-2“. Visa tai verčia plačiau apžvelgti situaciją.
Vėl „amžina“ draugystė su turkais
„Turkų srauto“ dujotiekio istorija panaši į detektyvą. Kiek ironizuojant galima pasakyti, kad tai yra sunkaus likimo dujotiekis. Pirmiausia jis gimė kaip „Pietų srauto“ projektas. Jo tikslas buvo dar labiau pririšti Europą prie rusiškų dujų ir užtikrinti šio energetinio ištekliaus tranzitą apeinant „nedraugiškos“ Ukrainos teritoriją. Suprantama, kad po Krymo užgrobimo, kurį įvykdė Maskva, ir separatistinio konflikto Donbase sukurstymo atimti iš Ukrainos tranzitą (ir už jį gaunamus pinigus) Rusijai tapo dar aktualiau.
Tačiau Maskvai teko nutraukti „Pietų srauto“ projektą, nes jai nepavyko įveikti Europos Sąjungos vidinio reguliavimo, kuris yra nepalankus Kremliaus planams naudoti dujas kaip poveikio priemonę. Iš esmės objektyvių priežasčių stabdyti šį projektą nebuvo, išskyrus Maskvos nenorą žaisti pagal europines taisykles. Sustabdęs „Pietų srauto“ projektą Kremlius neatsisakė planų sukurti kitą rusiškų dujų kelią į Europą. Beveik iš karto buvo anonsuotas naujas, alternatyvus, „Turkų srauto“ projektas.
Anuomet Rusija pozicionavo Turkiją kaip strateginę partnerę. Tačiau jau tada teko rašyti apie problemas dėl šio projekto įgyvendinimo, nes Maskvai „Turkų srauto“ dujotiekis akivaizdžiai buvo reikalingesnis nei Ankarai. Atitinkamai Turkija norėjo gauti daugiau materialios naudos, kol Maskva buvo įsitikinusi, kad Ankara turėtų ją palaikyti vien dėl noro įgelti Europos Sąjungai, kuri vis laiko Turkiją prie savo slenksčio ir neskuba priimti jos į ES.
Galutinai „Turkų srauto“ projekto vos nepalaidojo geopolitinis Turkijos ir Rusijos ginčas, susijęs su įtaka Sirijoje. 2015 metų rugsėjį Maskva kiek netikėtai tiesiogiai įsitraukė į Sirijos konfliktą, pasiuntusi į šią šalį savo karo aviaciją. Rusų lakūnai gana neatsakingai elgėsi konflikto zonoje (galima numanyti, kad Maskva taip tikrina vadinamąsias raudonąsias linijas šiame konflikte). Pavyzdžiui, Turkija kelis kartus buvo pareiškusi apie savo oro erdvės pažeidimus ir net kaip aiškų įspėjimą numušusi nepilotuojamą orlaivį (tikėtina, priklausantį rusams). Kai ir tai Maskvos nepaveikė, 2015 metų lapkričio 24 dieną Turkija numušė rusų bombonešį „Su-24“, kuris pažeidė jos oro erdvę.
Rusija labai skausmingai reagavo į savo karo lėktuvo sunaikinimą. Turkija kaip pagrindinis priešas net kuriam laikui išstūmė iš rusiškos informacinės erdvės Ukrainą. Ankaros adresu skambėjo prakeiksmai ir grasinimai. Tapo aišku, kad tokioje situacijoje Maskva negali tęsti bendradarbiavimo su Turkija. Tarp kitų projektų kuriam laikui (tada atrodė, galutinai) buvo nutrauktas ir „Turkų srautas“.
Tačiau šiandien galima pasakyti, kad konfliktas su Turkija buvo stebėtinai trumpalaikis. Pirmų santykių atšilimo požymių pasirodė dar 2016 metų pavasarį, kai Turkijos vadovas T. Erdoganas atsiprašė Maskvos dėl numušto lėktuvo. Kiek tas atsiprašymas buvo realus (pasak kitos versijos, T. Erdoganas ne atsiprašė, o tik dar kartą išreiškė apgailestavimą dėl incidento ir šiek tiek sušvelnino poziciją) – atskiras klausimas, tačiau abi pusės interpretavo šį įvykį sau palankia linkme.
Kitas santykių pagerėjimo etapas buvo pastebėtas po nepavykusio karinio valstybės perversmo Turkijoje 2016 metų liepos pradžioje. Tada taip pat kalbėta, kad Rusijos slaptosios tarnybos perdavė Ankarai svarbią informaciją, kuri leido Turkijos valdžiai operatyviai reaguoti į sąmokslą.
Paminėtina, kad dėl paties perversmo vis dar lieka nemažai klausimų, kurie gimdo įvairaus pobūdžio sąmokslo teorijas, jog sąmokslą galėjo pakurstyti Maskva, norėdama padaryti spaudimą T. Erdoganui, ar net pats Turkijos prezidentas, siekdamas apriboti šalyje demokratines laisves ir pateisinti represijas.
Kartu su Rusijos ir Turkijos draugyste atgijo ir strateginiai projektai. Kad „Turkų srauto“ projektas bus atgaivintas, tapo žinoma dar liepos pabaigoje, o jau rugpjūčio pradžioje šią naujieną patvirtino V. Putinas ir T. Erdoganas. Spalio pradžioje buvo pasirašyta politinė Rusijos ir Turkijos deklaracija, kuri dar kartą patvirtino, jog minėto dujotiekio projektas iš esmės yra gyvas. Beje, įdomu paminėti ir tai, kad, ekspertų manymu, bent nominalaus „Turkų srauto“ projekto atgaivinimo Maskvai reikėjo, kad padarytų spaudimą Europai, kuri vis dar rimtai dvejoja dėl „Šiaurės srauto-2“ projekto. Apie tai, kokių kliūčių atsiranda šio projekto kelyje, mes toliau ir pakalbėsime.
Nori praplėsti „Šiaurės srautą“
Priminsime, kad pirmas „Šiaurės srauto“ dujotiekis buvo pastatytas 2010–2012 metais. Įgyvendinti šį projektą leido ne vien ekonominiai ar energetiniai interesai, o visų pirma V. Putino ir tuometinio Vokietijos kanclerio Gerhardo Schröderio draugystė. Su šio kanclerio vardu yra susijęs toks terminas kaip „politiko šrioderizacija“, simbolizuojantis parsidavimą ir politinių principų pamynimą.
Naujas projektas, kuris dažniausiai vadinamas „Šiaurės srautu-2“, užgimė 2015 metais. Jo atsiradimas pirmiausia siejamas su Rusijos nesėkmėmis stumiant „Pietų srauto“ projektą. Vėliau „Šiaurės srauto-2“ reikšmę aktualizavo ir konfrontacija su Turkija. Tai iš esmės nėra naujas projektas – kalbama apie „Šiaurės srauto“ dujotiekio praplėtimą, siekiant padvigubinti jo laidumą.
Tačiau ir čia Maskvai prisiėjo susidurti su problemomis. Šių metų vasarą potencialiems investuotojams teko atsisakyti sukurti bendrą įmonę šiam projektui įgyvendinti, nes tam prieštaravo Lenkijos antimonopolinis reguliuotojas – UOKiK.
Pažymima, kad „Šiaurės srauto-2“ projektas kertasi ir su ES trečiuoju energetiniu paketu, kuris taip stipriai nervina Kremlių. Trečiajame energetiniame pakete numatoma, kad energetinių išteklių gabenimo infrastruktūros (šiuo atveju – dujotiekio) negali valdyti energetinių išteklių tiekėjas. Protestuodama prieš šią nuostatą Maskva anuomet ir nutraukė „Pietų srauto“ projektą.
Dėl visų šių priežasčių ir „Šiaurės srauto-2“ ateitis lieka gana miglota.
Kai dominuoja politika
Įdomu tai, kad net dalis Rusijos valdžiai lojalių žiniasklaidos priemonių neskubėjo džiaugtis „Turkų srauto“ projekto atgaivinimu. Esminė to priežastis – finansinė. Gana plačiai kalbama, kad Maskvai „Turkų srauto“ projektas kainuos brangiai. Faktiškai jis gali būti nuostolingas. Be to, jis vykdomas neturint atitinkamos infrastruktūros perspektyvos ES teritorijoje. Net neslepiama, kad „Turkų srauto“ reikšmė pirmiausia yra politinė ir atitinka esminį Maskvos siekį palikti nuo 2019 metų Ukrainą be rusiškų dujų tranzito.
Nerimauti dėl dujotiekio rentabilumo verčia ir tai, kad Rusija dėl Vakarų pasaulio taikomų sankcijų ir kritusių (ir taip ryškiai ir nepakilusių) naftos kainų gyvena finansiškai sunkų laikotarpį. Akivaizdu, kad Maskvai atėjo laikas skaičiuoti pinigus ir galvoti ne tik apie įvaizdį ir geopolitiką, bet ir apie ekonominę projektų naudą.
Čia yra ir kitų aspektų. Numanu, kad „Turkų srauto“ projektas iš tikrųjų bus kuklesnis, nei anonsuota anksčiau: vietoj keturių numatytų šio dujotiekio šakų gali būti nutiesta dvi ar net viena.
„Šiaurės srauto-2“ istorija rodo, kad Europa šiandien irgi dvejoja dėl galimų reikalų su Rusija. Situacijoje, kai vyksta naujas šaltasis karas, eiti obuoliauti su velniu (t. y. Kremliumi) kainuoja pernelyg brangiai.
Tačiau akivaizdu, kad Rusija, nepaisydama nieko, sieks ir toliau plėtoti jai įprastą „dujų diplomatiją“, nors šis energetinis išteklius Kremliaus rankose tradiciškai pavirsta ne draugystės, o konfrontacijos įrankiu. Bet pasikeitusioje geopolitinėje situacijoje bet kokios Maskvos iniciatyvos Europoje sutinkamos gana atsargiai. Nors minėti Rusijos dujų projektai palengva juda, šis procesas yra gana lėtas ir, kaip galima pastebėti, finansiškai sunkus Rusijai. Be to, bet kuris iš šių projektų rizikuoja galutinai užstrigti, tad „dujų diplomatija“ vis dėlto negali būti laikoma pačia perspektyviausia Maskvos strategija.
