Likus kelioms savaitėms iki itin svarbių Vokietijos rinkimų, šalies kanclerė, nepaisydama garsių Rytų Europos valstybių protestų, pasiekė susitarimą dėl dujotiekio per Baltijos jūros dugną, kuris sustiprins Rusijos įtaką Europos energetiniam saugumui.

Tačiau tai ne pirmas kartas istorijoje, kai Berlynas patiki savo energetinį saugumą Rusijai.

Tai įvyko ir 2005 m. rugsėjo pradžioje, kai tuometinis kancleris Gerhardas Schroderis, jautęs artėjantį pralaimėjimą iš Rytų Vokietijos kilusiai fizikei, vardu Angela Merkel, Berlyne susitiko su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir susitarė dėl dujotiekio statybų, kuris vėliau bus pavadintas „Nord Stream“.

V.Putinas praėjusią savaitę neatvyko į Berlyną atšvęsti A.Merkel ir JAV susitarimo, kai prezidentas Joe Bidenas davė palaiminimą judėti į priekį antrajam projekto etapui – „Nord Stream 2“.

Tačiau vėliau A.Merkel paskambino V.Putinui.

„Rusijos prezidentas gyrė tvirtą Vokietijos lojalumą įgyvendinant šį grynai komercinį projektą, kuris skirtas sustiprinti Vokietijos energetinį saugumą“, – sakoma Kremliaus pranešime.

Nors beveik baigtas dujotiekis vis dar susiduria su stipriu pasipriešinimu JAV Kongrese ir didžiojoje ES dalyje, politinis susitarimas tarp A.Merkel ir J.Bideno greičiausiai suteiks projektui pakankamai impulsų baigti statybas.

Kaip ir pradinio „Nord Stream“ dujotiekio, baigto statyti 2011 m., „Nord Stream 2“ dujos keliaus 1200 kilometrų per Baltijos jūrą, pradedant nuo Sankt Peterburgo apskrities ir baigiant šiaurine Vokietijos pakrante.

Du vamzdynai, kurių bendras metinis pajėgumas yra apie 110 milijardų kubinių metrų dujų, leis Rusijai apeiti sausumos kelius per Ukrainą, taip atrišant Maskvai rankas dar labiau spausti savo regioninius oponentus, rytuose vis dar vykstant karui. Neginčijama (bent jau už Vokietijos ribų) ir tai, kad projektas padidins tiek Vokietijos, tiek visos Europos priklausomybę nuo Rusijos dujų.

Berlynas atmeta tokius susirūpinimus teigdamas, kad nėra jokio skirtumo, ar Rusijos dujų molekulė į Vokietiją atkeliauja per Ukrainą, ar per Baltijos jūrą.

Skirtumas tarp „Nord Stream“ dujotiekių ir esamos infrastruktūros per Ukrainą, kurios teorinė galia siekia 160 milijardų kubinių metrų, yra šiek tiek panašus į šviesolaidžio kabelį ir varinį laidą. Po penkių dešimtmečių naudojimo Ukrainos dujotiekis yra toks nesandarus, kad jo sutvarkymui reikės atseikėti maždaug 6 mlrd. Eurų.

Palyginimui, „Nord Stream“ dujotiekiai, kurie kartu kainavo mažiausiai 17,5 mlrd. eurų, yra itin pažangūs. Paspaudus jungiklį, Rusijos valstybinė įmonė „Gazprom“ gali be vargo siųsti dujas į Vokietiją už ženkliai mažesnę kainą.

Kitą vertus, Vokietijos pramonė, kuriai labai reikia pigių ir patikimų energijos šaltinių, šiuo metu gyvena pakiliomis nuotaikomis.

Kitais metais Vokietija išjungs paskutinį branduolinį reaktorių ir planuoja iki 2038 m. uždrausti anglies kūrenimu gaminamą elektrą. Nors atsinaujinančios elektros energijos dalis Vokietijoje auga, ji vis dar nesiekia 50 proc. visos energijos. Tai reiškia, kad šalis nusprendė pusė visos sunaudojamos elektros užpildyti gamtinėmis dujomis, kurios teršia mažiau nei anglis. Dujos taip pat naudojamos 45 proc. Vokietijos namų ūkių šildymui.

Nyderlandai, kurie tiekia apie 30 proc. visų gamtinių dujų Vokietijai (Rusijai ir Norvegijai tenka maždaug po trečdalis), planuoja iki 2030 m. nutraukti bet kokią svarbaus resurso gavybą, todėl „Nord Stream“ bus dar svarbesnis.

Projekto kritikai pabrėžia, kad Vokietijai yra daugybė kitų būdų gauti gamtinių dujų: esamas rytinis kelias per Ukrainą, per Baltarusiją ir Lenkiją, per Turkiją iš pietų ar skystų gamtinių dujų pavidalu, importuojant laivais iš JAV.

Tačiau vokiečių akimis nė vienas iš šių variantų neatsveria „Nord Stream“ paprastumo ir patikimumo.

Taigi ar Vokietija nori palikti Ukrainą ant ledo ir pakenkti santykiams su pagrindiniais sąjungininkais nuo Varšuvos iki Vašingtono, kad būtų užtikrinta prieiga prie pigių dujų? Atsakant vienu žodžiu – taip.

Įdomesnis klausimas – kodėl.

Daug rašyta apie mistinę trauką, kurią Rusijai jaučia vokiečių elitas, vadinamas „Russlandversteher“ ar „Rusijai prijaučiantys“. Vis dėlto kalbant apie G.Schroderį ir A.Merkel, veikia ir kiti veiksniai.

Praėjus vos kelioms savaitėms po pasitraukimo iš kanceliarijos 2005 m., G.Schroderis buvo paskirtas „Nord Stream“ pirmininku. Šios pareigos socialdemokratą pavertė turtingu žmogumi. Kritikų akimis, G.Schroderis paaukojo savo reputaciją ir sutiko eiti patogiu V.Putino tarnybos keliu.

Nors tuo metu Lenkija ir Ukraina protestavo prieš sandorį, pasipriešinimas jam nė iš tolo nebuvo toks, koks yra šiandien. 2005 m. daugelis Vakarų šalių vis dar laikė V.Putiną potencialiu partneriu. Tada jis dar nežvangino ginklų pasienyje su NATO ir dar praeis keleri metai, kol jis pradės karą prieš Gruziją ir aneksuos Krymą.

Pačioje Vokietijoje dujotiekio projektas nebuvo priimtas aršiai. Kai G.Schroderis perėjo į „Nord Stream“ praėjus vos kelioms savaitėms po to, kai pasitraukė iš kanclerio pareigų, žmonės tik kilstelėjo antakius, tačiau Rusija nebuvo laikoma grėsme.

Dešimtmečius Šaltojo karo metu Vokietija pirko rusiškas dujas (dažnai nepaisydama JAV prieštaravimų). Be to, šaltasis karas jau seniai buvo pasibaigęs.

A.Merkel motyvacija remti „Nord Stream“ yra sudėtingesnė ir norint ją suprasti, reikia žvilgtelėti į 2011 m.

Tais metais po Japonijos Fukušimos branduolinės katastrofos A.Merkel nusprendė pakeisti savo ankstesnį sprendimą pratęsti Vokietijos branduolinių reaktorių programą. Vokietija buvo savo vadinamosios „Energiewende“, perėjimo prie atsinaujinančios energijos, viduryje, ir daugelis ekspertų tikino, kad šaliai branduolinės energijos reiks dar ilgesniam laikui, kol ji paspartins vėjo ir saulės jėgainių elektros gamybą.

Tačiau vokiečius taip sukrėtė Fukušima, kad A.Merkel greitai sutiko grįžti prie plano – kuris iš pradžių buvo priimtas vadovaujant G.Schroderiui ir žaliesiems 2000 m. – išjungti paskutinį šalies reaktorių 2022 m.

Tuo metu branduolinė energija sudarė apie penktadalį visos Vokietijos elektros energijos gamybos.

Nusprendus sustabdyti elektrinę, įvyko tai, dėl ko Vokietijos pramonė perspėjo A.Merkel prieš dešimtmetį: pradėjo trūkti elektros energijos gamybai. Dėl anglies nepatrauklumo ir kainų augimo bei beveik baigus branduolinės energijos sustabdymą, elektros energijos sąnaudos pramonei Vokietijoje yra didžiausios per dešimtmetį.

„Elektros energija Vokietijoje turi atpigti, kad mūsų įmonės galėtų konkuruoti tarptautiniu mastu“, – praėjusį mėnesį kalboje sakė socialdemokratų kandidatas į kanclerius finansų ministras Olafas Scholzas.

Štai kur įžengia „Nord Stream“.

Tarp A.Merkel ir V.Putino neatsirado netikėtų šiltų jausmų. Abu vien per šiuos metus daug kartų susirėmė dėl Rusijos lyderio agresijos į kaimyninę teritoriją ir kitų klausimų. Tačiau A.Merkel yra aiškiai įsitikinusi, kad rusiškos dujos yra labai svarbios tenkinant Vokietijos energijos poreikius.

Iš tikrųjų vienintelis patikimas kanclerės noro paaštrinti Berlyno santykius su Vašingtonu paaiškinimas yra tas, kad ji mano, jog tai yra gyvybiškai svarbu. Nors jei ir V.Putinui tai bus naudinga, tebūnie.

Praėjusią savaitę žurnalistas A.Merkel paklausė, ar ji gailisi savo sprendimo pasitraukti iš atominės energijos. Ji tvirtino nesigailinti, tačiau pridūrė, kad dėl šio žingsnio artimiausioje ateityje Vokietijai reikės pasikliauti dujomis.

„Mes negalime – kaip kai kurie reikalavo – atsisakyti atominės energijos ir anglies, o tada kuo greičiau pasitraukti iš gamtinių dujų, – kalbėjo ji. – Tai neįmanoma.“

Parengta pagal „Politico“ inf.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai (10)