Astronomas Denilso Camargo apie Mėnulio formavimąsi ir pagrindinius šio Žemės palydovo peizažo elementus

Tačiau dabar mokslininkai žino, kad šias tamsias dėmes suformavo vulkanų išsiveržimų išsviestos bazaltinės uolienos — gan paplitusios vulkaninės kilmės uolienos ir Žemėje. Tačiau Mėnulio bazalte visiškai nėra vandens ir mažai lakių medžiagų. Bazaltinės uolienos smulkiagrūdės ir didžiąją jų dalį sudaro geležis, magnis ir titanas. Jūros atrodo tamsios, nes jose daug geležies ir titano, kurių albedo maždaug dvigubai mažesnis nei kraterių. Krateriai sudaryti iš anortozitų, – tai porėtos uolienos iš plagioklazinių lauko špatų. Mėnulio bazaltinė lava buvo kur kas skystesnė, nei lava Žemėje, ir suformavo tokius glotnius, kaip fotografijoje matomi okeanai, baseinus.

Mėnulio bazaltai mažiau porėti, nei anortozitai, todėl lygumų krateriai paprastai gilesni už jūrų. Tačiau šie krateriai laikui bėgant gali irti dėl besikaupiančio daugybės smulkių poveikių. Dabar Mėnulio peizažo raidoje dominuoja atsitiktiniai smūginiai krateriai, nes Mėnulyje nėra tokių erozinių veiksnių, kaip vėjas ar lietus. Santykinai nedidelis kraterių skaičius jūroje rodo, kad jos – gan jauni dariniai.

Ką apie tai mano mokslas: Mėnulio jūros domino įvairių šalių ir kultūrų žmones per visą istoriją. „Mėnulio žmogus“, „Mėnulio zuikis“ ir „Šv. Jurgis nukaunantis drakoną“ — Mėnulio pareidolijos pavyzdžiai. Mokslo požiūriu, „Appolo“ ir „Luna“ misijų pargabenti mėginiai suteikia svarbią, tačiau nepakankamą informaciją, kad būtų galima sužinoti nuoseklią Mėnulio terminę istoriją ir evoliuciją. Pavyzdžiui, bandinių iš daugumos Mėnulio jūrų nėra, ir informacija apie šiuos bazaltus renkama tik nuotoliniu zondavimu, iš poveikio krateriams ir jų degradavimo. Tyrinėjant Mėnulio jūrų bazaltinių uolienų amžių ir cheminę sudėtį, galima išsiaiškinti Mėnulio vidinės struktūros ir evoliucijos mįsles. Remdamiesi gautomis žiniomis, galėsime kurti tolimų planetų ir jų palydovų raidos modelius. Be to, geologiniai atlasai gali pasitarnauti, rengiantis būsimoms misijoms.

Kam tai žinoti: Kalnai formavosi labai anksti, kol Mėnulio paviršius dar buvo išsilydęs. Ankstyvojoje Mėnulio formavimosi fazėje išorinis jo sluoksnis, kaitinamas išorinių kūnų kinetine energija ir radioaktyviųjų elementų skilimu, buvo išsilydęs ir sudarė vientisą magmos okeaną. Tankiausi mineralai, tokie, kaip geležies ir magnio silikatai, kristalizavosi ir magmos okeanui vėstant, skendo. Paskui ne tokie tankūs mineralai, kaip anortozitiniai plagioklaziniai feldšpatai, kristalizavosi ir kildami iš magmos, padengė paviršių anortozitine pluta. Anortozitas — labiausiai paplitę ir seniausi akmenys Mėnulio paviršiuje.

Ankstyvųjų bazaltų galima rasti lygumų plutoje. Kadangi bazaltuose nemažai kalio (K), retųjų žemių elementų (REE) ir fosforo (P), jie vadinasi KREEP. Nepilnuose krateriuose taip pat yra KREEP bazalto, o tai reiškia, kad geležies daug turinčiu bazaltu užpildyti baseinai veržėsi tiesiogiai iš išsilydžiusios mantijos per Mėnulio plutos įtrūkimus. Esama duomenų, kad labiausiai Mėnulio paviršiaus baseinus paveikė bombardavimas, įvykęs prieš 4,1 – 3,8 mlrd metų, ankstyvojo imbro periodu. Antra vertus, didžioji dauguma bazaltų atsirado prieš 3,8 – 3,2 mlrd metų. Taip pat, krateriais nusėtos lygumos ir gana nedaug kraterių turinčios jūros liudija, kad Mėnulio jūros jaunesnės už lygumas. Jūros Mėnulio paviršiuje pasiskirsčiusios asimetriškai, dauguma jų išsidėsčiusios vienoje vietovėje. Galimas paaiškinimas – pluta toje vietoje daug plonesnė ir magma Mėnulio paviršių pasiekia daug lengviau. Šios asimetrijos atsiradimas dažnai priskiriamas Pietų Ašigalio — Aitkeno baseino išsiveržimui. Tai, kad nesenos tektoninės veiklos pėdsakų Mėnulyje nėra, reiškia, jog Mėnulis savo vidinę energiją jau išeikvojo ir dabar dinamiškai neaktyvus.

Denilso Camargo
serious-science.org

Komentarai ()