Ironiškas reportažas: į kelionę kartu su DAF vilkiku  (6)

Nors ir nelabai "technologiškai naujoviška", tačiau neatsiejama mūsų įprastinio pasaulio dalis - krovininių pervežimas. Šį sykį nesigilinsime į techniką, energetiką ar kitas panašias problemas, o pasiūlysime žvilgtelėti kaip pasaulis atrodo vilkiko vairuotojo (o gal grečiau šalia jo sėdinčio žurnalo "Kelias" žurnalisto) akimis.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

-------

Taip jau yra, kad skaitytoją labiausiai domina įžymybių gyvenimas. Kolegos žurnalistai lenktyniauja aprašinėdami aktorių ir sportininkų, pramogų verslo atstovų ir turtuolių, politikų ir banditų nuotykius... Tokioj mažytėj šaly kaip mūsiškė plunksnos meistrų pasirinkimo galimybės nėra didelės: į žvaigždžių areopagą patenka gal pusšimtis išrinktųjų, pakaitomis migruojančių iš vieno leidinio į kitą, ir jas prisišaukti nėra paprasta. Vis dėlto ir mums, technokratams, retsykiais norisi parašyti tai, ką noriai skaitytų dauguma. Šio reportažo herojus - ne aukštas Susisiekimo ministerijos valdininkas, protingai, bet, deja, ne visiems prieinamai dėstantis savo teisingas mintis. Ne logistikos korifėjus, nežinantis paslapčių intermodaliniuose reikaluose. Netgi ne darbštusis kelininkas, dieną naktį, žiemą vasarą plušantis automobilių magistralėse ir vieškeliuose, o... paprastas vairuotojas.

Šis vairuotojas paprastas, bet tikrai ne prastas, vežiojantis krovinius tarptautiniais maršrutais. Vieną gražią rudens dieną mano vaikystės ir mokyklos laikų draugas Vincas, kuriam nusibodo nuolatiniai klausinėjimai apie vairuotojo gyvenimą, pasiūlė kartu važiuoti įprastu reisu į Ispaniją ir viską pačiam pamatyti. Ilgai nedvejojęs, patogiai įsitaisiau DAF vilkiko kabinos sėdynėje, šalia vairuotojo, ir nusiteikiau naujiems įspūdžiams.

Keliai jungia žmones. Visi vienaip ar kitaip esame susiję su keliais. Vieniems kelias – tai tik epizodas, atstumas nuo taško „A“ iki taško „B“, kitiems – darbo vieta. Tačiau yra žmonių, kuriems kelias – tai gyvenimas. Netgi sugrįžimas namo – tai tik poilsio pertraukėlė po tolimos kelionės ar prieš naują daugiadienę išvyką. Ištisas ilgas savaites šių žmonių namai – tai vilkiko kabina, kurioje dirbama ir ilsimasi, valgoma ir miegama, liūdima ir džiaugiamasi. Šie žmonės geranoriškai priglaudžia naujus draugus ir be liūdesio skiriasi. Pro kabinos langą jie mato pasaulį ir savaip suvokia bei vertina jame vykstančius įvykius.

Būtent šiai žmonių kategorijai priklauso Vincas – savo profesijos asas, dirbantis vairuotoju ne vieną dešimtmetį.

Lenkija: pakelės verslas

Kelionės maršrutas bent jau žemėlapyje atrodė viliojantis: Vilnius – Varšuva – Berlynas – Amsterdamas – Briuselis – Paryžius – San Sebastianas. Ši trasa – viena populiariausių rytų–vakarų kryptimi.

Lietuvoje mėgstame pabrėžti, neva gyvename tranzito šalyje. Gal taip ir yra. Tačiau tik Lenkijoje akivaizdžiai suvoki, koks didžiulis tarptautinių pervežimų verslas. Niekur kitur magistraliniai keliai nepatiria tokios milžiniškos apkrovos kaip Lenkijoje. Dabar daugelis šios šalies kelių jau gerokai suremontuoti, praplatinti ir jais važiuoti kur kas lengviau ir paprasčiau nei prieš penkerius metus, kai kirsti šalį iš rytų į vakarus prilygo kone žygdarbiui. Tačiau ir šiandien šioje didelėje valstybėje akivaizdžiai nesusitvarkoma su milžinišku krovininio transporto antplūdžiu.

Niekur kitur, ko gero, nenutrūkstantys tranzito srautai šitaip nekrenta į akis.

Pakelės verslas

Siauruose vingiuotuose šalies keliuose dieną naktį kaukia daugiatoniai vilkikai, drebindami prie pat kelio stovinčių namų langus. Ir nesupranti, kaip prie tokios nesibaigiančios erzelynės prisitaiko gyventi žmonės!

O jie ne tik gyvena, bet ir sugeba iš to išgauti akivaizdžios naudos. Kiekviename miestelyje verda pakelės verslas. Kelias žmones maitina. Vienas prie kito čia glaudžiasi nepamainomi tarptautinių trasų atributai: didžiulės, stovėjimo aikštelės, kuriose vienu metu gali tilpti šimtai vilkikų. Šios aikštelės su visa pakelės infrastruktūra: autoservisais, plovyklomis, degalinėmis, moteliais, kavinėmis. Nenuostabu, kad verslas čia nejučiom įtraukia ir vairuotoją.

...Būtinas kiekvieno vilkiko vairuotojo atributas – racija. Per šį neįmantrų įtaisą Vincas, kaip ir kiti vairuotojai, sužino visas kelyje vykstančias naujienas: kokios priekyje važiavimo sąlygos, ar nėra kamščių, ar kelias remontuojamas, kur stovi policijos ar kelių transporto inspekcijos užkardos, o ir šiaip paplepama „neutraliomis temomis“. Tačiau įvažiavus į šalies teritoriją gilyn, eteryje pradeda dominuoti netikėta tema – prekyba malkomis. Keliomis kalbomis siūloma pirkti ar parduoti malkų, suderama dėl prekės kiekio, patikslinama būsimo sandorio vieta ir kitos detalės.

- Kokios dar malkos? – klausiu.

- „Malkos“ vairuotojų žargonas – tai dyzelinas, – juokiasi Vincas. – Rusai, baltarusiai, ukrainiečiai mielai parduoda kurą. Visi kiti taip pat mielai jį perka. Beje, man irgi nepakenks nusipirkti kokius pora šimtų litrų.

Į perpildytą eterį netrukus skrieja ir Vinco pageidavimas: „Kupliu drova, 200“ („Pirksiu malkas, 200“). Pasiūlymas iškart buvo išgirstas, aptarta susitikimo degalinėje vieta ir netrukus Vincas jau pylėsi 200 litrų dyzelino.

Būdamas ganėtinai „tamsus“ šiuose sandoriuose, maniau, kad kuro perdavimo procesas bus primityvus – iš pradžių iš vieno automobilio kuro bako dyzelinas perpumpuojamas į kažkokią talpą, iš kurios keliaus į kito automobilio baką...

Pasirodo, viskas kur kas paprasčiau: „kliento“ vilkikas privažiuoja prie kuro kolonėlės degalinėje, o „donoras“ jam tiesiog įpila sutartą kiekį degalų. Atsiskaitoma grynaisiais, kaina – maždaug puse lito – litu žemesnė už oficialią. Kelios minutės ir sandoris įvykęs, paspaudžiamos rankos, palinkima laimingo kelio ir patenkinti sandorio partneriai išsiskirsto, kad greičiausiai niekad Europos platybėse nebesusitiktų.

Visa tai labai gerai, tačiau negalėjau suprasti, kaip bus „legalizuotas“ šitoks nemažas „kriminalinio“ kuro kiekis. Juk „donoras“ neduoda klientui jokio kasos čekio, šis popieriukas ir jam pačiam reikalingas. Negi Vincas važiuos už savus pinigus?! Netgi suvokiant visą vairuotojo meilę darbui ir ištikimybę profesijai, šitokia galimybė atrodo lygi nuliui.

- Viskas labai paprasta, – paaiškina Vincas. – Lietuvoje kreipsiuos į čekistus ir jie viską sutvarkys.

- Kokius dar „čekistus“? – visiškai sutrinku.

Pasirodo, Lietuvoje, kaip, beje, ir kituose kraštuose, kad būtų sutvarkyti tokie subtilūs atvejai, teikiama neoficiali paslauga – suklastojami bet kokie blankai, dokumentai, čekiai. Užsakovui tereikia pasakyti, kokio konkretaus dokumento reikia, taip pat tikslaus adreso ir datos. Visas malonumas atliekamas per kelias minutes ir aptarnavimo kaina daugiau nei prieinama – 10 litų už čekį. O asmenys, atliekantys šią paslaugą, meiliai ir vadinami „čekistais“...

Kad šitoks nelabai viešinamas servisas turi didžiulę paklausą, įsitikinau jau Lietuvoje. Pakeliui į namus, pasienyje, užšokome kiekvienam „dalnobojščikui“ (taip žargonu vadinami tolimųjų reisų vairuotojai) žinomu adresu, kur, palaukęs pusvalandį eilėje, buvo aptarnautas ir mano palydovas. Grynai smalsumo vedamas žvilgtelėjau į gautus Lenkijos ir Belgijos degalinių – visi jie buvo nepriekaištingi, ir jų netikrumą galėtų nustatyti nebent ekspertizė.

Baigdamas temą apie nelegalius degalus, pridursiu, kad jų Lenkijoje pigiau nei nominalia verte galima įsipilti ir degalinėse, tačiau čekio tokiu atveju neprašykite. Mat degalinėse sudaromas nelegalaus kuro perteklius, kurį reikia kuo skubiau realizuoti. Todėl ir kaina atitinkama.

Beje, didelėse „firminėse“ degalinėse tai nepraktikuojama.

Ne tai galvoj

Vairuotojai, važiuojantys Lenkijos keliais, negalvoja apie kelių tiesimo problemas, investicijas, infrastruktūrą ir panašius dalykus. Jie tiesiog juos keikia. Vis dėlto derėtų pripažinti, kad milijardinės sumos, kasmet investuojamos į Lenkijos kelius, neišleistos perniek, keliai vis geresni. Permainos juntamos kaskart, važiuojant jais po ilgesnės pertraukos. Suprantama, tokie kaip Vokietijoje, netgi rytinėje jos dalyje, Lenkijos keliai bus negreit, tačiau pažanga akivaizdi, ir vairuotojai ją pastebi pirmieji. Anksčiau ne kartą teko važiuoti perkrautu siauru keliu iš Varšuvos į Poznanę. Netgi lengvuoju automobiliu tekdavo vilktis pusdienį ir paleisti „riebesnį“ žodį, kai prireikdavo aplenkti kokį traktorių ar kitą lėtaeigį mechanizmą, kurių siaurame kelyje apstu. Dėl intensyvaus eismo šį paprastą manevrą būdavo sunku atlikti. Dabar modernia ir puikiai tvarkoma automagistrale tuos kelis šimtus kilometrų praleki nepastebimai netgi vilkiku. Ir nesvarbu, kad ji mokama – juo labiau, kai moki ne iš savos kišenės.

Sena vairuotojų svajonė, kad didžiausias stabdis kelyje į Europą – Lenkijos keliai – kuo greičiau taptų panašūs į europinius, regis, pamažu pildosi...

Nakvynė

Nepastebimai prabėgo pirmoji diena ir Lenkijos pasienyje su Vokietija pasiruošėme pirmai nakvynei.

Vieta jai buvo pasirinkta vienoje iš gausių jau minėtų mokamų stovėjimo aikštelių. Už 10 zlotų nakčiai patenkama į aikštelės teritoriją. Kaip vėliau galėjau įsitikinti, visoje Europoje tos aikštelės labai panašios ir spartietiškai paprastos. Tai didžiulis aptvertas plynas laukas automobiliams pastatyti, Lenkijoje dažnai neasfaltuotas, Vokietijoje ir Prancūzijoje – padengtas kieta danga ir netgi preciziškai sužymėtos „fūrų“ stovėjimo vietos. Netoliese – dušo, tualetų pastatas, kavinė ir, žinoma, degalinė. Didesnėse aikštelėse yra ir autoservisas.

Visose tokiose aikštelėse gyvenimo ritmas maždaug vienodas. Atvykę vairuotojai nusiprausia, gaminasi valgyti, bendrauja su kolegomis... O retsykiais, kažkaip savaime, susiorganizuoja bendri korporaciniai vakarėliai, kurie gali išvirsti į rimtas daugiadienes orgijas. Tuomet atmosferą drebina darnus ir užkrečiantis vyrų ir nežinia iš kur atsiradusių merginų juokas, įvairiomis kalbomis girdėti sveikatos palinkėjimai, ir tostai, ir toli toli, už daugelio šimtų kilometrų nuo Nemuno ir Šešupės krantų, skamba po kokios Švabijos kaimus nostalgiška Birutės daina...

Pasitaiko, kad koks silpnesnės valios vairuotojas tokiame pokylyje užsibūna gerokai ilgiau. Kompanijos ir sugėrovai keičiasi, o jis vienas, vargšelis, niekaip neranda jėgų vykti toliau. Bendrovių savininkams tokios vyrų silpnybės brangiai kainuoja – prastovi krovinys, automobilis, tenka netgi siųsti kitą ekipažą, kad gelbėtų padėtį. Savaitę prieš mūsiškį reisą Vincas irgi dalyvavo tokioje „gelbėjimo ekspedicijoje“. Vokietijos pasienyje su Olandija tokiu būdu įstrigo jo kolega. Direktoriui su svečioje šalyje atsipalaidavusiu pavaldiniu telefonu susitarti nepavykdavo: tasai tuo metu kaip tik kalbėjosi su dievais, tad buvo staigiai suruoštas trijų žmonių ekipažas, kuris mikroautobusu ir išvyko į Vokietiją. Atvykus į vietą, vienas vairuotojas skubiai iškeliavo su užsistovėjusiu vilkiku, o Vincas su bendradarbiu tuo pačiu mikroautobusu Lietuvon pargabeno sunkiai besiorientuojantį aplinkoje ir vis dar teberėžiantį gruziniškus tostus „sūnų paklydėlį“.

Tokie skubūs atvejai nėra reti. Gerai, jeigu vairuotojas, kaip kad šįsyk, savaitę nekaltai „paišdykauja“ ir prageria tik komandiruotės pinigus. Tačiau būna, kad pristigus apyvartos lėšų, negailestingai „išparceliuojamas“ krovinys. O tai gali būti bet kas: brangi garso ir vaizdo technika, parfumerija, maisto produktai, elektros prekės... Išmesta rinkon už kokį dešimtadalį realios kainos, tokia produkcija iš priekabos keliauja pas naujuosius šeimininkus, netgi išsirikiuoja norinčiųjų ją įsigyti eilė...

Kitaip tariant, dėl tokio perėjūno „silpnybės“ ne vienam smulkesniam vežėjui liko tik bankrutuoti.

Berlinenringas

Vokietija vairuotojus pasitinka senu greitkeliu (Autobahn). Vos persikėlęs per Oderį, pajunti, kad esi kitoje valstybėje. Greitkelis, kad ir senas, kur kas geriau nei siauras lenkiškas kelias, nors ir naujai paklotu asfaltu.

Staiga, artėjant prie Berlyno žiedo, atgijo racija.

- Vyrai, patarkite, kaip patekti į Berlyną? – klausė nepažįstamas džeržgiantis balsas. – Man sakė, kad kažkur čia turi būti miško kelias, vedantis tiesiai į Berlyną...

- Koks dar miško kelias?! – iškart pasipiktino nematomas, tačiau kažkur šalia važiuojantis pašnekovas. – Tu ką, kvailas?! Varyk tiesiai iki Berlyno žiedo ir suk, kur tau reikia. Įlįsi į mišką – neišvažiuosi.

- Ne, yra artimesnis kelias, pro mišką... Žemėlapyje, va, matau, tą keliuką, tik nežinau, kur nusukti. Žymiai arčiau išeina...

Absurdiškesnio dalyko kaip kad lįsti su daugiatoniu keliolikos metrų ilgio vilkiku miškan nesugalvosi. Visi vairuotojai tai puikiai žino. Tačiau šiuo atveju vienas vyrukas iš nuobodulio nusprendė pajuokauti. Jis nė nemanė lįsti miškan, tačiau, apsimetęs naivuoliu, ieškančiu artimesnio kelio, tokiu būdu palinksmina visą jį girdinčią broliją. Tai – „barzdotas“ pokštas, tačiau ir ant tokio negudraus jauko paprastai užkimba koks naivus naujokas ir bando įtikinėti seną kelių vilką „nedaryti kvailystės“. Šį kartą dialogas užtruko keliolika minučių ir visi šou klausytojai smagiai pasijuokė, tokiu būdu sutrumpindami kelią.

Apskritai, dauguma vairuotojų – linksmų plaučių vyrai, antraip jiems sunku būtų įveikti visą tą kelio monotoniją ir rutiną. Antai ukrainietis vairuotojas Anglijoje nebrangiai nusipirko naudotą vilkiką, kurio vairas dešinėje pusėje, ir pradėjo individualiai vežioti krovinius. Vienam keliauti liūdna, tad kairėje pusėje vyrukas pritvirtino butaforinį vairą, o į keleivio sėdynę linksmumo dėlei pasodino... plastikinius griaučius, kuriuos įsigijo kažkokiame sendaikčių turguje Hamburge. Išties stulbinantis vaizdelis. Aplenkdamas kitą vilkiką, vairuotojas paprastai pažiūri į kolegą. Ir ką gi jis šiuo atveju mato? Prie „fūros“ vairo sėdi... griaučiai ir vairuoja, dargi cigaretė iššieptuose dantyse...

Darbas ir poilsis

Vairuotojai, netgi jeigu būtų numirėliai, tolimuosiuose reisuose privalo griežtai laikytis nustatyto darbo ir poilsio režimo. Jis maždaug toks: per parą galima važiuoti ne ilgiau kaip 9 valandas; du kartus per savaitę leidžiama važiuoti valanda ilgiau; ne rečiau kaip kas puspenktos valandos būtina daryti 45 minučių pertrauką; po 6 dienų darbo būtina 48 valandas ilsėtis.

Griežtai paisoma ir greičio režimo – visuose vilkikuose įmontuoti greičio ribotuvai ir greičiau kaip 90 km/h neišspausi netgi labai norėdamas. Vežantiems pavojingą krovinį šis greitis nurėžtas dar 10 km.

Kaip laikomasi šio režimo, nenuilstamai seka kompiuteris, esantis kiekviename vilkike.

Šias normas ir sankcijas yra patvirtinusi Europos Taryba ir bet kokia savivalė neįmanoma – saugumas svarbiausia!

Europoje „fūras“ stabdo ir tikrina griežti kelių transporto inspektoriai. Vairuotojai šių pareigūnų bijo kur kas labiau nei policijos patrulių, kadangi už pažeidimus numatytos išties drakoniškos sankcijos.

Visa tai būtų labai gerai, tačiau, važiuojant tokiu grafiku ir griežtai jo laikantis, susipainioja laikas, ir ilgainiui tenka važiuoti naktimis. Tad profesionalūs vairuotojai yra seniai pamiršę kažkokį pastovesnį dienos–nakties režimą.

Viską lemia šventa taisyklė: „Baigėsi nustatytas darbo laikas – stok bet kokioj dykynėj ir stovėk, jeigu nenori nemalonumų per valdiškus namus!“.

Tad vairuotojai renkasi poilsio vietą iš anksto, su atsarga, kad nakvotų patogioje ir jaukioje aikštelėje, kur verda civilizacija, o ne kokiame lauke. Bepigu Europoje, kur tikimybė būti apiplėštam labai nedidelė. Tačiau, pavyzdžiui, Rusijoje ar Rumunijoje stovintis vienišas daugiatonis vilkikas iškart sukelia nepageidaujamą susidomėjimą.

Apie šias šalis užsienio vairuotojai yra prikūrę legendų, ir jos, beje, neretai „gyva medžiaga“ grįstos. Neveltui į Rusiją važiuoja anaiptol ne kiekvienas netgi Lietuvos vairuotojas. Visų pirma, pakelės servisas ten nekoks. Tiksliau, jokio serviso iš esmės nėra – nebent kokia sukiužusi ir dvokianti būdelė vietoj tualeto stovi. O apie dušą, kitus elementarius patogumus lieka tik svajoti. Tad ir mokama už reisus į Rusiją ketvirčiu brangiau.

Rumunijoje padėtis pamažu taisosi ir vietos čigonai jau ne taip įžūliai plėšikauja, tačiau kai kurie Rusijos regionai išlieka pakelės plėšikų rojumi, o Magnitogorsko Urale kitaip, kaip Banditogorsku, profesionalai nė nevadina. „Bratva“, tarsi kokie pakelės šakalai, nė nelaukia, kol nužiūrėta auka sustos. Vilkikas apiplėšiamas bevažiuojant, vidury baltos dienos. Ir niekam nepasiskųsi. Kreipsies i miliciją – išgirsi atsakymą: „Reikėjo užsisakyti palydą“. Tą palydą sudaro tie patys milicininkai. Jie už atitinkamą mokestį suformuoja vilkstines ir jas lydi į sutartą vietą. Derėtų pripažinti, jog krovinys ir automobilis tuo metu tikrai būna saugus, taigi pareigūnai nepriekaištingai atlieka savo darbą. Tiesa, toji palyda neoficiali, ją milicininkai teikia „savo iniciatyva“. Suprantama, ir grynieji už paslaugą keliauja jų kišenėn.

Žydroji apsuptis

„Jeigu pakelės karvės staiga tapo gražesnės už moteris, vadinasi, tu Olandijoj“, – pokštauja Vincas.

Nežinau, kuo „dalnobojščikams“ neįtiko olandų moterys, tačiau karvės šioje šalyje išties puikios! Baltos, apskritašonės, stambios... Puikios ir olandų avys, arkliai, poniai, gausiai besiganantys šalia kelio.

Apskritai, žiūrint pro vilkiko kabinos langą, Olandijoje viskas puiku. Žalia, lygi tarsi futbolo aikštės veja, šalikelių pieva, iš tolo atrodantys žaisliniai namai, tokie pat žaisliniai vėjo malūnai. Ir kanalai, kanalai, kanalai...

O svarbiausia – šalyje puikūs keliai. Nepriekaištingai lygiai paklotas asfaltas, neišblukęs ženklinimas, aiškūs, iškelti į viršų ir neleisiantys paklysti kelio ženklai. Be to, visi keliai apšviesti – bent jau tie, kuriais mes važiavome, magistraliniai. O tai – šimtai kilometrų apšvietimo...

Olandų moterų nematėme ir nedidelėje stovėjimo aikštelėje šalia kažkokios degalinės netoli Amsterdamo, kur įsitaisėme dar vienai nakvynei. Kadangi ir kitose stovėjimo aikštelėse moterų ne per daugiausia, tai mūsų nė kiek nenustebino.

Olandija – nedidelė šalis. Čia beveik nėra didelių stovėjimo aikštelių, kaip kad Lenkijoje ar Vokietijoje. Matyt, žemė čia per daug branginama, kad būtų eikvojama patogioms stovėjimo aikštelėms. Tiesiog degalinėse tam skiriamos kelios ar keliolika vietų „fūroms“ ir viskas. Kita vertus, nedaug kas ir nakvoja Olandijoje, kurią nesudėtinga pervažiuoti per kelias valandas. Tačiau nepaisant to, stovėjimo aikštelėje vakare surasti laisvą vietą dažniausiai nebūna paprasta.

...Taigi, degalinės duše nuplovėme Vokietijos dulkes, perkandome, pasivaikščiojome, jau įsitaisėme pažiūrėti kažkokį rusišką „bojeviką“, tačiau jaučiame, kad iki pilnos laimės kažko trūksta.

Olandų stovėjimo aikštelės paprastai būna perpildytos, o ši – stebėtinai tuščia: be mūsų, čia stovėjo vos keli lengvieji automobiliai. Jų, tiesa, vakarop vis gausėjo, ir prisirinko artipilnė aikštelė, tačiau joje buvo vien vyrai. Kai kurie sėdėjo automobiliuose ir kažką meiliai burkavo, o dauguma, kaip mums rodės, be tikslo vaikštinėjo po tuščią aikštelę. Dažnas smalsiai ir su kažkokiu keistu susidomėjimu nužvelgdavo mus, sėdinčius aukštai kabinoje, meiliai nusišypsodavo, pamojuodavo ranka, netgi pabelsdavo į duris, ragindami prisijungti...

Ne kitaip, pamėgtoje gėjų susibūrimo vietoje nusprendėme pernakvoti...

Prasidėjus masinėms eitynėms, galutinai supratome, kur apsistojome ir kodėl čia nėra vilkikų ir moterų.

Malonūs kvietimai nusileisti žemėn tapo vis įkyresni ir greitai nusibodo, vertė jaustis nejaukiai. Vis dėlto išvažiuoti jau negalėjome, kadangi buvo išeikvotas visas dienos limitas, tad nebuvo kitos išeities, kaip tik likti „žydrojoje apsuptyje“. Užtraukėme langus neperšviečiamomis užuolaidomis ir pradėjome žiūrėti DVD (serialą). Netrukus, įsitaisę savo minkštose lovose –lentynose, užmigome.

Kaimynai, matyt, pamanę, kad esame jaunavedžiai, liovėsi trukdyti.

Naktis buvo rami, o miegoti netrukdė netgi už borto besilinksminantys gėjai.

- Bent jau neapiplėš, ne Rusija, – pasiguodė prieš užmigdamas Vincas.

Kino kritikai

Vis dėlto „dalnobojščikų“ gyvenimas ganėtinai monotoniškas. Jį labiausiai praskaidrina ne stichiškos užstalės, žavingi gamtovaizdžiai, pakelės plaštakės ar svečių šalių egzotika. Per ilgas poilsio, laukimo pasienyje valandas, per laiką, kai tenka laukti atgalinio krovinio (tai kartais užtrunka savaitę ar netgi ilgiau), pagrindinė pramoga – kino filmų žiūrėjimas. Anksčiau niekas negalėdavo konkuruoti su Holivudo produkcija, o dabar ją galutinai išstūmė Rusijos kino industrija.

Vairuotojai – vieni ištikimiausių rusų kino surogato vartotojų. Patys didžiausi kinomanai matė visus rusiškus serialus. O jų dešimtys. Prieš kelionę aš tikrai nė neįsivaizdavau, kokia turtinga ir produktyvi naujoji Rusijos kino industrija. O vairuotojai pažįsta visus aktorius, gali kalbėti apie vieną ar kitą filmą valandų valandas, ką ir daro, susitikę toks tokį. Nežinia, iš kokių išorinių ar paslėptų požymių kinomaniakai užuodžia ar jaučia vienas kitą, tačiau jie pataiko tiesiai į dešimtuką. Ir tada kažkuriame Europos užkaboryje įvyksta stichinis šiuolaikinio rusų kino mažasis seminaras, kurio metu aptariami dar vieno šedevro privalumai ir trūkumai, įvertinamas vieno ar kito aktoriaus darbas, pasikeičiama DVD diskais ir panašiai.

Susidariau įspūdį, kad netekę darbo ir pramokę kelis specifinius kino terminus, kai kurie vairuotojai galėtų laisvai įsidarbinti kino kritikais kur nors Rusijos provincijoje. Žvaigždžių iš dangaus gal ir neskintų, tačiau badu irgi nemirtų...

...............

Skirtumas tarp Olandijos ir Belgijos gal ne toks ryškus, kaip tarp Lenkijos ir Vokietijos, tačiau juntamas. Olandijoje viskas „sušukuota“: išvalyta, išblizginta. Belgija (bent jau kiek matyti pro automobilio langą) man labiau priminė rytinę Vokietiją ar netgi Lietuvą. Viskas lyg ir europietiška, tačiau kažko aiškiai trūksta. Čia jau nepamatysi tokios preciziškos tvarkos, netgi viena kita šiukšlė pakelėje mėtosi, ir gimtinę primenantys runkelių laukai pakeitė žavingas ganyklas. Keliai lyg ir gerai tvarkomi, patogiai ženklinami, tačiau ne preciziškai...

Panašiai ir Prancūzijoje, kur su kiekvienu nuvažiuotu kilometru į pietus vis labiau juntamas pietietiškas nerūpestingumas. Tiesa, tą nerūpestingumą perteikia veikiausiai vairavimo maniera, trumpi ir malonūs pokalbiai su degalinių, parduotuvių personalu, tačiau niekaip neatsispindi pakelės agrariniuose gamtovaizdžiuose, kur viskas nepriekaištingai tvarkinga – bekraštės saulėgrąžų, kukurūzų, vynuogių plantacijos, ganyklos.

Tiktai Gaskonėje žemės ūkio landšaftą trumpam pakeičia vėjo pustomi smėlynai ir pušynai. Sakoma, netgi vietos zuikiai visiškai kaip mūsiškiai dzūkų kiškiai, laksto akiniuoti, kad smėlio į akis nepripūstų. Neveltui Gaskonė man stebėtinai priminė Dzūkiją.

(Bus daugiau)

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Žurnalas "Kelias"
Autoriai: Jurgis Loiba
(5)
(1)
(2)

Komentarai (6)