Metas keisti ėjimo per gatvę įpročius: kada vairuotojai išties privalo praleisti pėsčiuosius? (12)
Pėsčiųjų eismas taptų gerokai saugesnis, jeigu abiejuose „frontuose“ eisme dalyvaujantieji (ir pėstieji ir vairuotojai) ne tik stropiai taikytų Kelių eismo taisykles (KET), bet taip pat ir mąstytų racionaliai, būtinai pagalvotų ne tik apie saugumą bet ir abipusį patogumą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kelias nėra ta vieta, kur reikėtų ieškoti patogumo, tačiau įsigilinus galima išvesti atvejų, kai patogumo paieškos priveda ne tik prie didesnio saugumo (tai – pagrindinis laimėjimas), bet ir prie racionalesnio dalyvavimo eisme (pavyzdžiui, pėsčiajam gatvę pereiti užtrunka trumpiau).
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Policijos departamentas paskelbė 2014 metų eismo įvykių statistinius duomenis. Tarp žuvusių (265) – daugiausia pėsčiųjų (108 arba 40,8 proc.). Per įsibėgėjančius 2015 metus žiniasklaida jau pranešė apie vienuolika Lietuvos keliuose žuvusių žmonių.
KET (44 p.) nurodo, kad prieš įžengdami į važiuojamąją dalį pėstieji privalo įvertinti atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir žengti tik įsitikinę, kad tai bus saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms. Šventa ir neginčijama – šį KET nurodymą reikėtų ypatingai įsidėmėti pėstiesiems, turintiems įprotį prieš einant pėsčiųjų perėja nesižvalgyti, nepakelti akių nuo rankose laikomo telefono ekrano, kitoje gatvės pusėje pėsčiąjį pasitinkančio asmens ar pan.
Nemažą dalį informacijos žmogus geba priimti klausa, todėl bent vienoje ausyje neturėtų būti ausinės arba tranki, aplinkos garsus užgožianti muzika bent trumpam turėtų būti nutildyta – dabar svarbiau įsiklausyti į eismo „muziką“. Pėsčiasis, šaligatviu eidamas pėsčiųjų perėjos link turėtų iš anksto, dar tik artėdamas, likus keletui žingsnių iki perėjos, dairytis į artėjančias transporto priemones ir įvertinti ne tik atstumą ir greitį, bet ir kitas aplinkybes. Ne visi pėstieji turi vairuotojo pažymėjimą, ir galbūt nežino, kaip stabdymo kelias priklauso nuo meteorologinių ir kitų aplinkybių, tačiau net ir nevairuojantys turėtų suprasti, kad jeigu kelio dangos būklė nėra ideali (o ypač kai yra suspausto sniego, ledo), atsiranda didžiulė rizika ne tik dėl pailgėjusio stabdymo kelio, bet ir dėl didesnės tikimybės pačiam pėsčiajam einant perėja paslysti ir pargriūti. Negana to, pėsčiajam privalu įvertinti ir matomumą, o šis vėlgi priklauso nuo meteorologinių aplinkybių (lietus, sniegas, rūkas ir pan.).
Nesunku nuspėti, kad matomumą vairuotojai ir pėstieji vertina skirtingai. Pėstieji neturėtų pamiršti, kad einant pėsčiomis pastebėti automobilį yra visai kas kita nei vairuojant pastebėti pėsčiąjį. Automobilį (ar kitą transporto priemonę) kelyje demaskuoja jo kėbulas su savo gabaritais, keliamas triukšmas (lyjant dar didesnis), negana to, jiems pažymėti yra skirtos gabaritinės ir artimosios (ar dienos) šviesos. Pėsčiąjį vairuotojas pastebėti turi didžiuliame kitų eismo aplinkybių kontekste dažnai pro dažnai šlapią ar snieguotą atspindžiais mirgantį priekinį stiklą. Ne veltui pėstiesiems KET 41 p. įvesta pareiga pasiženklinti: einant neapšviestu kelkraščiu arba važiuojamosios dalies kraštu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, privaloma neštis šviečiantį žibintą arba vilkėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba turėti kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje prisegtą atšvaitą. Šis KET punktas nenurodo, kad pėstiesiems yra privalu prisisegti atšvaitą einant šaligatviu (o paskui – ir pėsčiųjų perėja), tačiau sąmoningas pėsčiasis turėtų suprasti, kad tinkamoje vietoje prisegtas pakankamo dydžio atšvaitas gali turėti lemiamos įtakos kelionės saugumui nepaisant to, kad einama šaligatviu, kuris dar ir apšviestas.
Kitas ne visada pėsčiųjų patiems sau iškeliamas klausimas – ar tikrai būtina eiti į pėsčiųjų perėją būtent prieš šią transporto priemonę? Net ir tokiu atveju, kai transporto priemonė važiuoja pakankamai nedideliu greičiu ir atstumas iki perėjos pėsčiojo manymu yra pakankamas, pėsčiasis neturėtų žengti į pėsčiųjų perėją (dar geriau – net nesiartinti prie jos, kad prisiartindamas neklaidintų vairuotojo), jeigu ta transporto priemonė – autobusas, sunkvežimis ar spec. technika, kurios stabdymas ir įsibėgėjimas yra sudėtingesni, užtrunka ilgiau, kainuoja daugiau degalų ir vairuotojo pastangų. Juk nesunku suprasti, kad dėl vieno pėsčiojo praleidimo stabdyti kelis vieną paskui kitą važiuojančius autobusus (o kitų transporto priemonių nėra) yra labai neracionalu, bet būtina vien dėl to, kad pėsčiasis nusprendė į perėją vis dėlto žengti. Pėsčiasis, šiuo atveju sustojęs atokiau nuo perėjos ir taip vairuotojo nesuglumindamas, pats laimi ne tik saugumo, bet ir laiko, nes galiausia, kai transporto priemonė nemažindama greičio pravažiuos, gatvei likus tuščiai beliks tik pereiti perėją. Toks gatvės perėjimas daugeliu atvejų užtrunka trumpiau, nes transporto priemonė nestabdoma pravažiuoja greičiau nei užtruktų įsitikinimas, kad vairuotojas pėsčiąjį mato, mažina greitį ir atstumas yra pakankamas esant šioms kelio sąlygoms transporto priemonę iki perėjos sustabdyti.
Vairuotojai taip pat galėtų keisti savo įpročius. KET 30 p. nurodo, kad vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą įėjusį pėsčiąjį. Įėjusį į eismo juostą – reiškia jau važiuojamąja dalimi einantį pėsčiąjį, taigi nėra prievolės praleisti ant šaligatvio ar kelkraštyje stovinčio ir tik laukiančio galimybės kirsti važiuojamąją dalį pėsčiojo. 2014 metų spalį įsigaliojusi KET redakcija nuo iki tol galiojusios skiriasi be kita ko tuo, kad 30 p. papildytas nurodymu, jog tamsiuoju paros metu, esant blogam matomumui, arba tais atvejais, kai pėsčiųjų perėja iš vairuotojo vietos nėra gerai apžvelgiama, vairuotojas privalo įsitikinti, kad pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, kuriuos turėtų praleisti, o važiavimo greitį sumažinti tiek, kad bet kuriuo momentu galėtų praleisti per pėsčiųjų perėją einantį pėsčiąjį. Kitaip tariant – kad ir kokios būtų matomumo ar kitos aplinkybės, vairuotojas privalo važiuoti ir elgtis taip, kad bet kada pėsčiųjų perėjoje pastebėjęs pėsčiąjį, sugebėtų imtis tinkamų veiksmų jį praleisti.
Galima daryti išvadą, kad vairuotojas turėtų stebėti ne tik ar pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, kuriuos turėtų praleisti, bet taip pat ir tai, ar nėra matomumą galinčių riboti objektų. Matomumą be meteorologinių veiksnių (intensyvaus lietaus, sniego, rūko, smogo) gali apriboti greta važiuojančios (ypač – didelių gabaritų) transporto priemonės, prie perėjos pažeidžiant KET palikti stovėti automobiliai, kelio darbai, augalija ir pan. Esant bet kokiam matomumo apribojimui derėtų tikėtis, kad yra pavojus, jog neapžvelgiama vieta pėsčiųjų perėjoje eina pėsčiasis ir toliau važiuojant mažinti greitį, skiriant papildomą dėmesį blogai matomai pėsčiųjų perėjos daliai. Visos vairuotojų pareigos, susijusios su pėsčiųjų praleidimu perėjose, yra taikomos tik nuo momento kai pėsčiasis įžengia į važiuojamąją dalį. Reikia daryti išvadą, kad sprendimą apie tai, kada į pėsčiųjų perėją įžengti yra saugu, pėsčiasis priima tik pats, o vairuotojas nėra įpareigotas praleisti į pėsčiųjų perėją neįžengusio pėsčiojo.
Čia reikia grįžti prie pėsčiojo kompetencijos vertinti saugumą: juk vairuotojas niekada negali būti tikras, kad pėsčiasis tinkamai įvertins visas aukščiau aprašytas eismo sąlygas ir žengs į pėsčiųjų perėją tik tada kai yra tikrai saugu. Tai – labai svari priežastis vairuotojui stebėti taip pat ir šaligatvio ar kelkraščio plotus netoliese pėsčiųjų perėjos. Kad ir kaip gerai pažinotų kelią, kuriuo važiuoja, kaip pasitikėtų savo vairavimo įgūdžiais ir patirtimi, visur ir visada vairuotojas turėtų atidžiai stebėti kelią fiksuodamas pėsčiųjų perėjas. Artėdamas prie kiekvienos pėsčiųjų perėjos vairuotojas turėtų įdėmiai apžiūrėti visą perėją ir šalia jos esančius šaligatvio ar kelkraščio plotus. Iš toli pastebėjęs netoliese pėsčiųjų perėjos stoviniuojantį pėsčiąjį, akivaizdžiai besiruošiantį eiti perėja, vairuotojas savo veiksmais turėtų išsiduoti, jog pėsčiąjį jau mato ir ketina praleisti. Svarbiausi šiuo atveju – akių kontaktas ir ankstyvas greičio mažinimas. Pėsčiajam tai pastebėjus, derėtų įsitikinti ar ir kiti vairuotojai jį praleis (pėsčiajam verta akių kontaktą užmegzti ir su kita kryptimi važiuojančiu vairuotoju – įsitikinti bus lengviau), ir jeigu taip – nedelsiant eiti pėsčiųjų perėja. Ankstyvas greičio mažinimas šiuo atveju eismą racionalizuoja saugumo, informavimo, bet ir laiko sąnaudų prasme. Vairuotojas, kuris pėsčiąjį praleis greitį mažindamas iš anksto, užtruks trumpiau nei tas, kuris pėsčiąjį pastebėjęs vėlai, stabdys blokuodamas ratus, sustos jau perėjoje kelių centimetrų atstumu nuo pėsčiojo kojos, paskui rankų mostais ragins pėsčiąjį eiti (prieš tokio vairuotojo automobilį eiti pėsčiajam nebus drąsu), ir pėsčiasis tik gerokai padvejojęs tęs kelionę pėsčiųjų perėja.
Dažnai pėsčiasis, eidamas važiuojamąja dalimi, kurioje yra kelios ta pačia kryptimi skirtos važiuoti eismo juostos, užtrunka ilgiau dėl to, kad prieš įžengdamas į gretimą eismo juostą, nesijaučia saugus jeigu nemato, ar nėra ta eismo juosta atvažiuojančių transporto priemonių, kurių vairuotojai galimai jo (pėsčiojo) nepraleis. Nemato gretima juosta artėjančių transporto priemonių didele dalimi ir dėl to, kad vairuotojai, praleisdami pėsčiuosius, automobilį sustabdo visai prie pat pėsčiųjų perėjos.
Vairuotojai, taikydami KET (30 p.) turėtų suprasti, kad nurodymas sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“ nereiškia, kad sustoti privaloma kuo arčiau. Gretima eismo juosta važiuojantys vairuotojai KET 31 p. yra įpareigoti sustoti visada kai ta pačia kryptimi važiavusi transporto priemonė sustojo prieš pėsčiųjų perėją. Kad būtų aiškiau galima įsivaizduoti, jog situacija panaši į važiavimą per sankryžą iš šalutinio kelio, pažymėto ženkluStop. Ne visi vairuotojai šios pareigos laikosi, dažnas nesupranta kokia pavojinga situacija yra, ir kad ne veltui KET nurodo šiuo atveju sustoti visada be išimties – kad ir ko kita transporto priemonė prieš pėsčiųjų perėją yra sustabdyta (net ir ne pėsčiojo praleisti – dėl eismo grūsties ar pan.). Dėl šios priežasties, vairuotojas, sustojęs prie pėsčiųjų perėjos praleisti pėsčiojo, turėtų galinio vaizdo veidrodėliuose stebėti ar nėra iš paskos gretima eismo juosta pavojingu greičiu prie perėjos artėjančių transporto priemonių, ir tokių pastebėjęs, stengtis atkreipti pėsčiojo dėmesį (tai neturėtų būti įspėjamasis garsinis signalas, nes yra rizika, kad pėsčiasis reaguodamas ims bėgti perėja pirmyn). Pasitaiko atvejų, kai vairuotojai pastebėję tokį pavojų įjungia tos krypties, kurioje pusėje esančia eismo juosta pavojingai greitai artėja kita transporto priemonė, posūkio signalą – tikisi, kad šis signalas atgrasys neatidų vairuotoją nuo važiavimo greta automobilio su įjungtu posūkio signalu jo eismo juostos kryptimi ir atkreips dėmesį, išpeš didesnį atidumą.
Keliuose, kuriuose eismui viena kryptimi skirtos kelios eismo juostos, vairuotojas, sustabdęs automobilį prieš pėsčiųjų perėją praleisti pėsčiojo, neturėtų atleisti stabdžio paminos net jei automobilis neriedėtų tol, kol pėsčiasis nepraėjo. Transporto priemonės gale įsižiebę stabdžių šviesos signalai atkreipia iš paskos (o ypač svarbu – gretimomis eismo juostomis) atvažiuojančių vairuotojų dėmesį, priverčia (kartais net nesąmoningai) pasidomėti priežastimi, dėl kurios priekyje važiuojantis vairuotojas stabdo ar automobilis yra sustabdytas. Taip pat, vairuotojas, stabdydamas automobilį (o ypač didelių gabaritų) praleisti pėsčiojo, neturėtų įjungti posūkio signalo, net jei tuoj pat už pėsčiųjų perėjos ketina pasukti. Toks posūkio signalo rodymas gali klaidinti gretima eismo juosta iš paskos važiuojančius vairuotojus, nes jie greičiausiai pamanys, kad šis automobilis yra stabdomas siekiant saugiu greičiu važiuoti posūkyje, o ne praleisti pėsčiąjį (yra tikimybė kad šio pėsčiojo iš paskos važiuojantis vairuotojas nemato). Šiuo atveju racionaliau bus posūkio signalą įjungti tik tada, kai iš mažo transporto priemonės važiavimo greičio bus aišku, kad jis sumažintas visų pirma praleisti pėsčiąjį.
Ko gero, galima daryti išvadą, kad ir vairuotojai, ir pėstieji tikėdamiesi saugumo, turi suprasti, kad vien stropaus KET taikymo nepakanka – taip pat reikia sąmoningumo bei racionalaus mąstymo.
KET (44 p.) nurodo, kad prieš įžengdami į važiuojamąją dalį pėstieji privalo įvertinti atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir žengti tik įsitikinę, kad tai bus saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms. Šventa ir neginčijama – šį KET nurodymą reikėtų ypatingai įsidėmėti pėstiesiems, turintiems įprotį prieš einant pėsčiųjų perėja nesižvalgyti, nepakelti akių nuo rankose laikomo telefono ekrano, kitoje gatvės pusėje pėsčiąjį pasitinkančio asmens ar pan.
Nemažą dalį informacijos žmogus geba priimti klausa, todėl bent vienoje ausyje neturėtų būti ausinės arba tranki, aplinkos garsus užgožianti muzika bent trumpam turėtų būti nutildyta – dabar svarbiau įsiklausyti į eismo „muziką“. Pėsčiasis, šaligatviu eidamas pėsčiųjų perėjos link turėtų iš anksto, dar tik artėdamas, likus keletui žingsnių iki perėjos, dairytis į artėjančias transporto priemones ir įvertinti ne tik atstumą ir greitį, bet ir kitas aplinkybes. Ne visi pėstieji turi vairuotojo pažymėjimą, ir galbūt nežino, kaip stabdymo kelias priklauso nuo meteorologinių ir kitų aplinkybių, tačiau net ir nevairuojantys turėtų suprasti, kad jeigu kelio dangos būklė nėra ideali (o ypač kai yra suspausto sniego, ledo), atsiranda didžiulė rizika ne tik dėl pailgėjusio stabdymo kelio, bet ir dėl didesnės tikimybės pačiam pėsčiajam einant perėja paslysti ir pargriūti. Negana to, pėsčiajam privalu įvertinti ir matomumą, o šis vėlgi priklauso nuo meteorologinių aplinkybių (lietus, sniegas, rūkas ir pan.).
Nesunku nuspėti, kad matomumą vairuotojai ir pėstieji vertina skirtingai. Pėstieji neturėtų pamiršti, kad einant pėsčiomis pastebėti automobilį yra visai kas kita nei vairuojant pastebėti pėsčiąjį. Automobilį (ar kitą transporto priemonę) kelyje demaskuoja jo kėbulas su savo gabaritais, keliamas triukšmas (lyjant dar didesnis), negana to, jiems pažymėti yra skirtos gabaritinės ir artimosios (ar dienos) šviesos. Pėsčiąjį vairuotojas pastebėti turi didžiuliame kitų eismo aplinkybių kontekste dažnai pro dažnai šlapią ar snieguotą atspindžiais mirgantį priekinį stiklą. Ne veltui pėstiesiems KET 41 p. įvesta pareiga pasiženklinti: einant neapšviestu kelkraščiu arba važiuojamosios dalies kraštu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, privaloma neštis šviečiantį žibintą arba vilkėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba turėti kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje prisegtą atšvaitą. Šis KET punktas nenurodo, kad pėstiesiems yra privalu prisisegti atšvaitą einant šaligatviu (o paskui – ir pėsčiųjų perėja), tačiau sąmoningas pėsčiasis turėtų suprasti, kad tinkamoje vietoje prisegtas pakankamo dydžio atšvaitas gali turėti lemiamos įtakos kelionės saugumui nepaisant to, kad einama šaligatviu, kuris dar ir apšviestas.
Kitas ne visada pėsčiųjų patiems sau iškeliamas klausimas – ar tikrai būtina eiti į pėsčiųjų perėją būtent prieš šią transporto priemonę? Net ir tokiu atveju, kai transporto priemonė važiuoja pakankamai nedideliu greičiu ir atstumas iki perėjos pėsčiojo manymu yra pakankamas, pėsčiasis neturėtų žengti į pėsčiųjų perėją (dar geriau – net nesiartinti prie jos, kad prisiartindamas neklaidintų vairuotojo), jeigu ta transporto priemonė – autobusas, sunkvežimis ar spec. technika, kurios stabdymas ir įsibėgėjimas yra sudėtingesni, užtrunka ilgiau, kainuoja daugiau degalų ir vairuotojo pastangų. Juk nesunku suprasti, kad dėl vieno pėsčiojo praleidimo stabdyti kelis vieną paskui kitą važiuojančius autobusus (o kitų transporto priemonių nėra) yra labai neracionalu, bet būtina vien dėl to, kad pėsčiasis nusprendė į perėją vis dėlto žengti. Pėsčiasis, šiuo atveju sustojęs atokiau nuo perėjos ir taip vairuotojo nesuglumindamas, pats laimi ne tik saugumo, bet ir laiko, nes galiausia, kai transporto priemonė nemažindama greičio pravažiuos, gatvei likus tuščiai beliks tik pereiti perėją. Toks gatvės perėjimas daugeliu atvejų užtrunka trumpiau, nes transporto priemonė nestabdoma pravažiuoja greičiau nei užtruktų įsitikinimas, kad vairuotojas pėsčiąjį mato, mažina greitį ir atstumas yra pakankamas esant šioms kelio sąlygoms transporto priemonę iki perėjos sustabdyti.
Vairuotojai taip pat galėtų keisti savo įpročius. KET 30 p. nurodo, kad vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą įėjusį pėsčiąjį. Įėjusį į eismo juostą – reiškia jau važiuojamąja dalimi einantį pėsčiąjį, taigi nėra prievolės praleisti ant šaligatvio ar kelkraštyje stovinčio ir tik laukiančio galimybės kirsti važiuojamąją dalį pėsčiojo. 2014 metų spalį įsigaliojusi KET redakcija nuo iki tol galiojusios skiriasi be kita ko tuo, kad 30 p. papildytas nurodymu, jog tamsiuoju paros metu, esant blogam matomumui, arba tais atvejais, kai pėsčiųjų perėja iš vairuotojo vietos nėra gerai apžvelgiama, vairuotojas privalo įsitikinti, kad pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, kuriuos turėtų praleisti, o važiavimo greitį sumažinti tiek, kad bet kuriuo momentu galėtų praleisti per pėsčiųjų perėją einantį pėsčiąjį. Kitaip tariant – kad ir kokios būtų matomumo ar kitos aplinkybės, vairuotojas privalo važiuoti ir elgtis taip, kad bet kada pėsčiųjų perėjoje pastebėjęs pėsčiąjį, sugebėtų imtis tinkamų veiksmų jį praleisti.
Galima daryti išvadą, kad vairuotojas turėtų stebėti ne tik ar pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, kuriuos turėtų praleisti, bet taip pat ir tai, ar nėra matomumą galinčių riboti objektų. Matomumą be meteorologinių veiksnių (intensyvaus lietaus, sniego, rūko, smogo) gali apriboti greta važiuojančios (ypač – didelių gabaritų) transporto priemonės, prie perėjos pažeidžiant KET palikti stovėti automobiliai, kelio darbai, augalija ir pan. Esant bet kokiam matomumo apribojimui derėtų tikėtis, kad yra pavojus, jog neapžvelgiama vieta pėsčiųjų perėjoje eina pėsčiasis ir toliau važiuojant mažinti greitį, skiriant papildomą dėmesį blogai matomai pėsčiųjų perėjos daliai. Visos vairuotojų pareigos, susijusios su pėsčiųjų praleidimu perėjose, yra taikomos tik nuo momento kai pėsčiasis įžengia į važiuojamąją dalį. Reikia daryti išvadą, kad sprendimą apie tai, kada į pėsčiųjų perėją įžengti yra saugu, pėsčiasis priima tik pats, o vairuotojas nėra įpareigotas praleisti į pėsčiųjų perėją neįžengusio pėsčiojo.
Čia reikia grįžti prie pėsčiojo kompetencijos vertinti saugumą: juk vairuotojas niekada negali būti tikras, kad pėsčiasis tinkamai įvertins visas aukščiau aprašytas eismo sąlygas ir žengs į pėsčiųjų perėją tik tada kai yra tikrai saugu. Tai – labai svari priežastis vairuotojui stebėti taip pat ir šaligatvio ar kelkraščio plotus netoliese pėsčiųjų perėjos. Kad ir kaip gerai pažinotų kelią, kuriuo važiuoja, kaip pasitikėtų savo vairavimo įgūdžiais ir patirtimi, visur ir visada vairuotojas turėtų atidžiai stebėti kelią fiksuodamas pėsčiųjų perėjas. Artėdamas prie kiekvienos pėsčiųjų perėjos vairuotojas turėtų įdėmiai apžiūrėti visą perėją ir šalia jos esančius šaligatvio ar kelkraščio plotus. Iš toli pastebėjęs netoliese pėsčiųjų perėjos stoviniuojantį pėsčiąjį, akivaizdžiai besiruošiantį eiti perėja, vairuotojas savo veiksmais turėtų išsiduoti, jog pėsčiąjį jau mato ir ketina praleisti. Svarbiausi šiuo atveju – akių kontaktas ir ankstyvas greičio mažinimas. Pėsčiajam tai pastebėjus, derėtų įsitikinti ar ir kiti vairuotojai jį praleis (pėsčiajam verta akių kontaktą užmegzti ir su kita kryptimi važiuojančiu vairuotoju – įsitikinti bus lengviau), ir jeigu taip – nedelsiant eiti pėsčiųjų perėja. Ankstyvas greičio mažinimas šiuo atveju eismą racionalizuoja saugumo, informavimo, bet ir laiko sąnaudų prasme. Vairuotojas, kuris pėsčiąjį praleis greitį mažindamas iš anksto, užtruks trumpiau nei tas, kuris pėsčiąjį pastebėjęs vėlai, stabdys blokuodamas ratus, sustos jau perėjoje kelių centimetrų atstumu nuo pėsčiojo kojos, paskui rankų mostais ragins pėsčiąjį eiti (prieš tokio vairuotojo automobilį eiti pėsčiajam nebus drąsu), ir pėsčiasis tik gerokai padvejojęs tęs kelionę pėsčiųjų perėja.
Dažnai pėsčiasis, eidamas važiuojamąja dalimi, kurioje yra kelios ta pačia kryptimi skirtos važiuoti eismo juostos, užtrunka ilgiau dėl to, kad prieš įžengdamas į gretimą eismo juostą, nesijaučia saugus jeigu nemato, ar nėra ta eismo juosta atvažiuojančių transporto priemonių, kurių vairuotojai galimai jo (pėsčiojo) nepraleis. Nemato gretima juosta artėjančių transporto priemonių didele dalimi ir dėl to, kad vairuotojai, praleisdami pėsčiuosius, automobilį sustabdo visai prie pat pėsčiųjų perėjos.
Vairuotojai, taikydami KET (30 p.) turėtų suprasti, kad nurodymas sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“ nereiškia, kad sustoti privaloma kuo arčiau. Gretima eismo juosta važiuojantys vairuotojai KET 31 p. yra įpareigoti sustoti visada kai ta pačia kryptimi važiavusi transporto priemonė sustojo prieš pėsčiųjų perėją. Kad būtų aiškiau galima įsivaizduoti, jog situacija panaši į važiavimą per sankryžą iš šalutinio kelio, pažymėto ženkluStop. Ne visi vairuotojai šios pareigos laikosi, dažnas nesupranta kokia pavojinga situacija yra, ir kad ne veltui KET nurodo šiuo atveju sustoti visada be išimties – kad ir ko kita transporto priemonė prieš pėsčiųjų perėją yra sustabdyta (net ir ne pėsčiojo praleisti – dėl eismo grūsties ar pan.). Dėl šios priežasties, vairuotojas, sustojęs prie pėsčiųjų perėjos praleisti pėsčiojo, turėtų galinio vaizdo veidrodėliuose stebėti ar nėra iš paskos gretima eismo juosta pavojingu greičiu prie perėjos artėjančių transporto priemonių, ir tokių pastebėjęs, stengtis atkreipti pėsčiojo dėmesį (tai neturėtų būti įspėjamasis garsinis signalas, nes yra rizika, kad pėsčiasis reaguodamas ims bėgti perėja pirmyn). Pasitaiko atvejų, kai vairuotojai pastebėję tokį pavojų įjungia tos krypties, kurioje pusėje esančia eismo juosta pavojingai greitai artėja kita transporto priemonė, posūkio signalą – tikisi, kad šis signalas atgrasys neatidų vairuotoją nuo važiavimo greta automobilio su įjungtu posūkio signalu jo eismo juostos kryptimi ir atkreips dėmesį, išpeš didesnį atidumą.
Keliuose, kuriuose eismui viena kryptimi skirtos kelios eismo juostos, vairuotojas, sustabdęs automobilį prieš pėsčiųjų perėją praleisti pėsčiojo, neturėtų atleisti stabdžio paminos net jei automobilis neriedėtų tol, kol pėsčiasis nepraėjo. Transporto priemonės gale įsižiebę stabdžių šviesos signalai atkreipia iš paskos (o ypač svarbu – gretimomis eismo juostomis) atvažiuojančių vairuotojų dėmesį, priverčia (kartais net nesąmoningai) pasidomėti priežastimi, dėl kurios priekyje važiuojantis vairuotojas stabdo ar automobilis yra sustabdytas. Taip pat, vairuotojas, stabdydamas automobilį (o ypač didelių gabaritų) praleisti pėsčiojo, neturėtų įjungti posūkio signalo, net jei tuoj pat už pėsčiųjų perėjos ketina pasukti. Toks posūkio signalo rodymas gali klaidinti gretima eismo juosta iš paskos važiuojančius vairuotojus, nes jie greičiausiai pamanys, kad šis automobilis yra stabdomas siekiant saugiu greičiu važiuoti posūkyje, o ne praleisti pėsčiąjį (yra tikimybė kad šio pėsčiojo iš paskos važiuojantis vairuotojas nemato). Šiuo atveju racionaliau bus posūkio signalą įjungti tik tada, kai iš mažo transporto priemonės važiavimo greičio bus aišku, kad jis sumažintas visų pirma praleisti pėsčiąjį.
Ko gero, galima daryti išvadą, kad ir vairuotojai, ir pėstieji tikėdamiesi saugumo, turi suprasti, kad vien stropaus KET taikymo nepakanka – taip pat reikia sąmoningumo bei racionalaus mąstymo.
(29)
(5)
(24)