240 tonų traukinys 160 km/val. greičiu rėžėsi į radioaktyvių atliekų konteinerį: štai kuo viskas baigėsi (Foto, Video) ()
Operacija, kurią stebėjo milijonai žiūrovų, buvo svarbaus testo dalis.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
1984 m. liepos 17 d., milijonai žmonių visame pasaulyje stebėjo traukinio katastrofą per tiesioginę televiziją – avariją be aukų ir nenaudojamo geležinkelio ruože. Tai nebuvo įprasta avarija, o svarbaus testo dalis.
Tai buvo operacija „Smash Hit“ – demonstracija, parodanti, kiek saugūs yra branduolinių atliekų konteineriai, gabenami geležinkeliais – į vieną iš jų 160km/val. greičiu rėžėsi 239 tonų traukinys.
Demonstracija buvo bandymų serijos dalis, kurių metu konteineriai buvo mėtomi, traiškomi ir sudeginami, kad įrodytų jų saugumą.
Traukinio katastrofa turėjo būti paskutinė, įspūdingiausia demonstracija, naudojant sunkiausią „British Rail“ lokomotyvą Old Dalby bandymų trasoje netoli Melton Mowbray.
Gabenamos traukiniais
Branduolinė energija – ne juokai. Tai galinga ir pavojinga galia, tačiau ji turi dvi dideles problemas; branduolinės avarijos ir branduolinės atliekos.
Nelaimingų atsitikimų reikia išvengti bet kokia kaina – ir ne tik elektros energijos gamybos srityje.
Panaudoto kuro lazdelės turi būti laikomos kažkur toli nuo civilizacijos, kad ramiai suirtų. Bet kol tai neįvyks, jas reikia kuo saugiau nugabenti į paskutinio poilsio vietą.
Jungtinėje Karalystėje branduolinių atliekų konteineriai, pilni mirtinų atliekų, gabenami geležinkeliu – tuo pačiu geležinkelių tinklu, kuriuo kasdien buvo gabenami milijonai žmonių.
Tai sukėlė susirūpinimą; o jei traukinio katastrofoje nukentėtų branduolinis konteineris?
Siekdama patikrinti, kas nutiktų, jei kada nors įvyktų avarija, Didžiosios Britanijos vyriausybė sumanė visu greičiu paleisti lokomotyvą į vieną iš konteinerių.
Tai gali atrodyti juokingai pavojingas išbandymas, tačiau konteineris buvo šiek tiek daugiau nei tik tvirta dėžė. Konteineriai yra masyvūs plieno luitai, sveriantys po 50 tonų, o kietos metalinės sienos yra apie 30 cm storio. Plieniniai dangčiai tvirtai laikomi 16 varžtų, kurių kiekvienas gali atlaikyti 150 tonų apkrovą.
Tačiau to nepakako norint įgyti britų pasitikėjimą saugumu. 1983 m. buvo atliktas konteinerio numetimo testas iš devynių metrų aukščio. Vietoj panaudoto kuro strypų jie naudojo plienines kopijas, panardintas į vandenį. Testo rezultatai buvo teigiami.
Nors konteineris buvo numestas ant silpniausios vietos, išbėgo tik nedidelis vandens kiekis - toks kiekis, kuris nebuvo pakankamai reikšmingas, kad būtų žalingas.
Tačiau tikras išbandymas įvyko po metų.
Tęsinys kitame puslapyje:
1984 m. Didžiosios Britanijos vyriausybė pakartotinai užpildė tą patį konteinerį daugiau nei tona vandens ir 200 plieninių strypų, skirtų imituoti jų urano analogus.
Norint padidinti smūgio masę, prie 140 tonų masės lokomotyvo buvo pritvirtinti trys papildomi 3 keleiviniai vagonai.
Traukinys, įsibėgėjęs 13 km atkarpoje, 160 km/val. greičiu rėžėsi į kampu pastatytą konteinerį – tiriant blogiausio varianto scenarijų.
Smūgio metu lokomotyvas kartu su trimis vagonais buvo beveik visiškai sunaikintas.
Išsisklaidžius dulkėms ir dūmams tapo akivaizdu, kad konteineris buvo visiškai nepažeistas, praradęs tik 0,02 baro slėgį (iš pradinio 7 barų slėgio).
Tačiau, nepaisant bandymo sėkmės, susirūpinimas dėl branduolinių atliekų gabenimo geležinkeliais tebėra labai didelis.
Daugelis teigia, kad šiuolaikiniai Jungtinės Karalystės traukiniai, galintys važiuoti iki 270 km per valandą greičiu, avarijos atveju konteineriams padarytų žymiai daugiau žalos.
Žmonės taip pat nerimauja dėl radiacijos, kuri išeina iš konteinerių, kol juos gabenantis traukinys pravažiuoja pro keleivines stotis, nors Britanijos vyriausybė teigia, kad radiacijos kiekiai itin maži, kad būtų kenksmingi.
