Laivyba ne vieną šimtmetį buvo viena iš svarbiausių keliavimo, karybos ir ekonomikos priemonių. Per tokį ilgą laiką nutiko ne vienas pasaulio istorijai svarbus įvykis, kuriame vienaip ar kitaip figūravo koks nors laivas. Sąrašas kiekvieno žmogaus asmenine nuomone gali skirtis. Jis yra sudarytas pagal autoriaus požiūrį į paliktus unikalius pėdsakus, siejančiu laivą ir tai ką visi žinome.

9 vieta. „Kon Tiki“

Galima ginčytis ar čia tikrai laivas, nes pagal išvaizdą tai — tipinis plaustas. Bet jei juo įveikė vandenyną? Eksperimentinis norvegų keliautojo Turo Hejerdalo laivas daug kuo prisidėjo prie ikikolumbinio plaukiojimo vandenynuose pažinimo. Buvo sugriautas mitas tik apie pakrantėse galėjusią vykti laivybą.

Pagal išsilavinimą Turas Hejerdalas buvo antropologas, tyrinėjęs kultūrinius ir socialinius Polinezijos gyventojų bruožus. Pastebėjęs daug nelogiškumų tarp to kaip Vakaruose buvo įsivaizduojamas vietinių pasaulėžiūra ir patys gyventojai į tai žvelgė, Hejerdalas sukūrė naują teoriją. Ji skelbė, kad šias salas Ramiajame vandenyne apgyvendino ne iš Azijos atklydę, bet iš Pietų Amerikos atplaukę žmonės. Išjuoktas mokslininkų, savo teoriją nusprendė įrodyti praktiškai.

Pasinaudodamas eksperimentinės archeologijos idėja Turas sumanė sukurti plaustą. Plaustas turėjo būti kiek įmanoma artimesnis tam ką darė senovės žmonės.  Arba tikrai galėjo dirbti tokia kryptimi. Statomam laivui buvo panaudotas balzos medis itin paplitęs Centrinėje ir Pietų Amerikoje.  Lengvai džiovinamas, plūdrus, nuo seno naudojamas laivams ar kitoms sritims reikalaujančioms tvirto, bet lengvo medinio konstrukcinio elemento.

Panašūs, nors ir mažesni, plaustai taip pat buvo išlikę. „Kon Tiki“ sukurtas 14 metrų ilgio, 8,8 metrų pločio su pačiame plausto viduryje sukonstruota 4 metrų ilgio bambukine pašiūre. Vairavimui buvo panaudotas iš užliejamų mangrovių miškų medžių padarytą 6 metrų irklą įtvirtintą plausto užpakalyje.

1947 metų balandžio 28 d., šešių žmonių įgula vienstiebiu plaustu pajudėjo iš Peru. Visai kelionei reikalingos maisto, vandens atsargos iškeliavo kartu. Navigavimui naudojo senuosius metodus, nors gabenosi ir šiuolaikinės įrangos, pavyzdžiui radijo siųstuvas su jam reikalingu elektros generatoriumi.

Siųstuvo panaudojimas rugpjūčio 5 d. pasitarnavo užmezgant ryšį tarp jų ir Oslo, kai skyrė 16 tūkstančių kilometrų. Toks ekstremalus patikrinimas vėliau aparatą sukūrusiai „National Radio Company“ įmonei pasitarnavo kaip puiki reklamos kompanija.

Inkų saulės dievo Viracocha (vienu iš tarimų Kon-tiki) pavadintas plaustas leidosi nešamas Ramiojo vandenyno srovių. Po 101 dienos ir įveiktų 6900 km keliautojai atsitrenkė į Rarojos rifą prie Toamotų salų. Taip įrodydamas, kad srovių ir vėjo nešami plaustai galėjo įveikti šią kelionę į vieną pusę.

Ši kelionė, surengta iš privačių lėšų, paliko ryškų kultūrinį atspaudą: po kelionės parašyta knyga tapo bestseleriu, Hejerdalas pasuko senovės tautų laivybos tyrinėjimo keliu sukonstruodamas ne vieną eksperimentinį laivą.  1950 metais sukurta dokumentinė juosta „Kon-Tiki“ apdovanota Oskaru metų dokumentinių filmų kategorijoje.

Be praktinio įrodymo, leidusio suabejoti iki tol tikėtomis tiesomis apie Ramiojo vandenyno apgyvendinimą, kelionė buvo pirmasis ryškus eksperimentinės archeologijos praktinis įgyvendinimas. Didelė kelionės sėkmė paskatino susidomėjimą istorijos atkartojimo idėjomis.

Nuo to laiko įvyko ne viena ekspedicija kartojusi „Kon Tikio“ maršrutą, dauguma sėkmingai įveikė visą maršrutą. Srovės pakoreguodavo vietas į kurias atnešdavo plaustus, bet visada tai buvo Polinezija. Kol kas nė vienas laivas nesugebėjo įveikti kelionės iš kitos pusės, arčiausiai tokio pasiekimo buvo 2015 metais vykusi tarptautinė „Kin Tikis 2“ ekspedicija. Jai sutrukdė tais metais siautusi El Ninjo periodo metu įvykęs srovių pasikeitimas.

Šio plausto bei vėlesnių kelionių laivų kopijas galima išvysti Norvegijoje, netoli sostinės Oslo esančiuose laivybos muziejuose.  Vienas jų skirtas būtent Turo kelionėms ir yra pavadintas „Kon-Tiki muziejumi“.

Sąrašą sudarė Arnas Mulokas, laukite tęsinio

Komentarai (3)