Pasikalbėkime. Šįkart, kaip seni bičiuliai, kaip žmonės, kurie neturi vienas nuo kito ko slėpt. Einantys tuo pačiu keliu daugelį metų, todėl tyloje, nes viskas jau pasakyta. Bet vis dėlto.

Pasakyk – tik atvirai – ar ir Tu apsidžiaugei pasirodžius žinioms, kad mirė Aleksandro Litvinenko žudikas Dmitrijus Kovtunas? Galbūt net suplojai rankomis? Blogis juk atidavė galus, galima ir pasidžiaugt, ar ne? Ar ir Tu, kaip dauguma, lauki Putkos mirties? Jis mirs greitai, o gal ir nelabai.

Informacija apie Putlerio būklę pasiekia ir dirgina Tave lyg erzinantis kepamos duonos su česnaku kvapas. Kaip ir visai nieko, kai valgai pats (ir dar su alum) bet tuoj tampantis „ką jie ten degina“, kai sklinda iš pirmame aukšte gyvenančių kaimynų buto.

Mintis apie Putlerio mirtį tapo pridegintų riebalų tvaiku, kabančiu virš makdonaldo. Iš mados neišeinančia preke. Jau vasara, o žiemos pardavimai nestoja.

Kai Vladimiras Putinas mirs, daugelis plos. Nusiramins. Džiaugsis. Nurašys jam visus karo nusikaltimus. Kaip ant kokio George'o Soroso sukars visus šunis. Būtent todėl tragedija – tik kur kas didesnė – ir vėl pasikartos. Nes V. Putinas sąlyginai niekuo dėtas. Kaltas jis lygiai tiek, kiek mes jam atrišom rankas. Ir net ne jam, o visai Kremliaus „opričninai“: GRU praporščikams, FSB leitenantams, armijos generolams ir visokiems naryškinams, kurių perykla yra Maskolija.

Mes nuolat kartojame tas pačias klaidas ir jas užprogramuojame ateičiai – nes praradom gebėjimą mąstyti, matyti perspektyvą. Mes nebeturime istorinės atminties. Joje atsivėrė spraga kaip tarp Vytauto ir Kudirkos giesmės.

Mūsų gebėjimas suvokti istorinius įvykius ir jų sąsajas, ypač Vakaruose, yra nudilęs kaip devyniasdešimtųjų „Abidas“ treningas iš Kinijos už penkis litus. Mes šiaip ne taip išmokstame kelias datas ir tuo užbaigiame pažintį su dulkinai nereikalingais istorijos faktais. Mes mąstome apie įvykius tik šių dienų šviesoje, dažnai nenorėdami ar negebėdami įžvelgti sąsajų. Priežastingumo ryšių ir visuomenės raidos – net mūsų pačių šalyse, ką ten bekalbėt apie Rusiją – pažinimas trumpas ir vienadienis kaip mėsainis greito maisto restorane. Pašildžius suvartoti per pusvalandį, o nesuvalgius – išmesti.

Nieko čia nuostabaus, mus įpratino viską greitai vartoti. Mes norime maksimalaus malonumo čia ir dabar, ir mūsų tempai, atleisk už citatą, tapo kaip katėms krušantis. O čia dar tas atsibodęs, iki gyvo kaulo įgrisęs karas Ukrainoje, virtęs kasdienine rutina. Šešios trisdešimt žadintuvas, nes aštuntą prie staklių darbe. Mes persisotinom ja kaip česnakine duona, aptekusia riebalais. Pastebėjai?

Nesikrimsk, tai yra visiškai normalu, faktų lavina nužmogina pačius baisiausius gyvenimo momentus. Mes matome skaičius, tačiau nematome žmonių, kol tai nepasibeldžia asmeniškai į kiekvieno iš mūsų duris. Prie Charkivo iškartais šunimis, kuriems gyviems buvo nudirta oda. Automobilio numeriu, pritvirtintu prie kryžiaus šviežiai supiltame kape, nes niekas nežino tų žuvusių žmonių vardų ir pavardžių. Iššaudytomis karvėmis pakelėse, suplėšytais civilių kūnais Kramatorsko geležinkelio stotyje.

Tai visiškai natūralu, nes žinoti apie karą faktus arba žinoti istorines datas ir pamatyti tai iš arti, pažinti, suprasti – nesulyginama. Mes žinome, kad fašizmas ir komunizmas – blogis, bet pažinti, suvokti jų veikimo principus – visai kas kita. Ir kenčiame mes būtent dėl pažinimo ir suvokimo stokos. Nes mes nepažįstame V.Putino, mes nepažįstame Putino Rusijos.

Nesąmonė, greičiausiai sakai Tu, visi iki vieno supranta, kad V.Putinas absoliutus blogis, o Kremlius – mirtinai pavojingas. Tačiau taip mes mąstome tik šiandieniniame greito politikos maisto restorane. Tik šiandien ir tik jums, mūsų lankytojai, greitajame meniu – V.Putino karas su Ukraina!

Mano drauge, Tu pamiršai, bet vakar dienos meniu buvo kitas. Jame irgi buvo V.Putinas, bet gerasis, jis mums patiko. Mūsų, Vakarų, valstybių vadovai stengėsi visais būdais tvirtinti ryšius su juo ir Rusija, plėsti ekonominį bendradarbiavimą, o Aljansas svarstė, gal ir ne visai rimtai, V.Putino norą priimti Rusiją NATO nare. Kad dujos būtų pigesnės, ir pienas keliautų į Maskvą be apribojimų.

2010-aisiais ir Rusija, ir V.Putinas, regis, buvo kiti. Na, truputį ten gal žudė čečėnus, truputį pakariavo Sakartvele. Bet dar nedaug. Ne per daug. Tiek, kad mums labai jau norėjosi draugauti – ir to kas nepatogu nematyti. Kad V.Putinas yra žudikas, pamatėme staiga ir visais informaciniais pabūklais pratrūkome: taip – nevalia! Ypač garsiai šaukia tie, kurie anuomet V.Putino kažkodėl nepažino. Dabar jie tapo ekspertais (madinga) ir tvirtina, kad nuvertus Putiną, viskas Rusijoje pasikeis.

Deja, taip nebus. V.Putinas yra tik vadybininkas, atstovaujantis valdančios mažumos, Rusijos „elito“ pageidavimus ir planus. Rusijos spectarnybų ir armijos generolų produktas, KGB klerkas, vaidinantis kietą bičą sukčių ir zekų rate. Jis toleruojamas, nes visiems patogu.

Nemenkinam V.Putino, bet problema – ne tik jis. Problema yra mūsų santykis su tuo, kas vyksta šalia, o svarbiausia – kas vyksta mūsų galvose. Ar mes nematėme ar apsimetėme, kad nematome, kai V.Putinas su savo generolais, o prieš tai Borisu Jelcinu vykdė patį baisiausią čečėnų tautos genocidą? Degino kaimus, skerdė vaikus, jų motinas ir senelius, iki pamatų griovė miestus? Kur mes buvome tada? Kodėl mes neišėjome į gatves su Sakartvelo vėliavomis, kai Rusija užpuolė šią šalį? Du kartus. Kodėl mes žiūrėjome į skaičius suvestinėse ir projektavome „Nord Stream – 2“, nors per tuos aštuonerius metus Donbase galvas padėjo 14 tūkstančių Ukrainos žmonių?

Ne, bičiuli, A.Litvinenko žudikų mirtis, ir paties V.Putino mirtis yra niekas. Apskritas nulis. Kitas putinas, kiti žudikai jau laukia eilėje prie raudonojo inauguracijos kilimo. Ir visai nesvarbu, kokią galvą po V.Putino iškiš drakonas, nesvarbu, kokią galvą mes nukirsime. Svarbu, kad gyvas liks pats drakonas. Patikėk, visai nesvarbu, kokios galvos styro iš drakono kūno: Aleksandro Dvornikovo, Nikolajaus Patruševo, Valerijaus Gerasimovo, Segejaus Šoigu – vietoj šių išaugs šimtai naujų, tokių pat, o gal ir dar baisesnių prievartautojų ir žudikų, karo nusikaltėlių ir teroristų galvų.

Laiku pažinę V.Putiną, mes būtume iš anksto pasiruošę. Iš anksto aprūpinę Ukrainą ginklais, nukirtę dujų ir naftos čiuptuvus, užsukę korupcinių pinigų srautus, pasodinę nupirktus politikus ir šiandien karo – tikriausiai – būtų nebuvę. Tačiau tam mes turėjome pradėti ruoštis prieš dvidešimt metų, kai V.Putinas mums atrodė kitoks, toks gal ir visai nieko. Antras po Billo Klintono.

Nebedarykime klaidų. Supraskime, kad kiekvienas naujas ateinantis putinas yra dabar nueinančio putino brolis dvynys. Mes privalome išmokti matyti būtent taip, kol Rusija mirksta kraujyje ir atgailos procesas net hipotetiškai nėra prasidėjęs.

Tau brukama gerojo Putino mintis yra kelis kartus šildytas, seniai atšalęs mėsainis, kurį būtina – ir jokiu būdu neragavus – išmesti į sąvartyną.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Autoriai: Aurimas Navys

Komentarai ()