Kazachstaną su Kinija sieja ypatingi santykiai. Jie yra ne mažiau glaudūs, negu su Rusija. Pakanka pasakyti, kad Kinijos investicijos Kazachstane yra tris kartus didesnės negu Rusijoje.

Anot A. Kocho, dauguma ekspertų mano, kad būtent Kinija yra atsakinga už neįprastai greitą Rusijos kariuomenės pasitraukimą iš Kazachstano po garsiųjų šių metų sausio įvykių.

„Turbūt pamenate, kaip visi komentatoriai vienbalsiai kalbėjo, jog dabar V. Putinas Kazachstane pasiliks ilgam, kad K. Ž. Tokajevas – jo marionetė ir pan.

Tačiau ne: penkios dienos ir išlėkė kaip kamštis. Žmonės sako: Xi Jinpingas paskambino... ir Vova akimirksniu susirinko savo mantą... Ir štai K. Ž. Tokajevas atvyko į Sankt Peterburgo tarptautinį ekonomikos forumą. Pastaba: dauguma valstybių vadovų dalyvavo per vaizdo ryšį, bet K. Ž. Tokajevas atvyko asmeniškai. Faktiškai jis buvo vienintelis savo lygio lyderis. Netgi Kirgizija atsiuntė ministrą pirmininką, o ne prezidentą. Kas paskatino jį atvykti į šį gana marginalų suvažiavimą?

Mano versija: jis atvežė asmeninę Xi Jinpingo žinią V. Putinui. Ir pagrindines šios žinios tezes jis išsakė viešai. Jų yra dvi:

1. Mes nepripažįstame DLR ir LLR kaip suverenių valstybių, todėl atitinkamai nepripažįstame ir visos V. Putino „logikos“, jog „specialioji operacija“ Ukrainoje atitinka tarptautinę teisę.
2. Laikysimės sankcijų Rusijai režimo, kurį nustatė Vakarai. Nenorime, kad dėl Rusijos kiltų kokia nors konfrontacija su Vakarais, ir nesame pasirengę rizikuoti antrinėmis sankcijomis“, – rašė Kochas.

Būtent tai, kad jis kalbėjo ne tik savo, bet dar ir Kinijos vardu, pasak buvusio Rusijos vicepremjero, gali paaiškinti, kodėl jis ryžosi aiškiai išdėstyti V. Putinui gana nemalonius dalykus.

Būdamas aukštos klasės diplomatu, K. Ž. Tokajevas kitomis aplinkybėmis būtų sugebėjęs išsisukti nuo atsakymų į opius klausimus arba būtų radęs aptakesnes ir atsargesnes jų formuluotes.

Tačiau jis kalbėjo sąžiningai ir tiesiai.

Ir V. Putinas, pasak A. Kocho, puikiai suprato tokio tiesmukiškumo priežastį, todėl nepuolė komentuoti (kaip paprastai tokiais atvejais elgiasi) ir apskritai nesistengė kaip nors pasaldinti karčios piliulės.

„V. Putinui buvo atsiųsta „juodoji dėmė“, todėl kvaila buvo pykti ant aklojo pirato Pju, kad jam buvo pavesta ją perduoti.

Kad neliktų kokių nors abejonių, K. Ž. Tokajevas, vardydamas separatistinius režimus, pradėjo nuo Taivano. Nors jis puikiai žinojo, kad „Taivano problemos“ pobūdis yra visiškai kitoks, negu LLR, DLR, Pietų Osetijos ar Abchazijos. Ir Taivaną vargu ar galima vadinti grynąja separatizmo apraiška.

Tačiau jam buvo svarbu šiame kontekste pirmiausia paminėti Taivaną, ir jis tai padarė. Šia prasme tai jau buvo Xi Jinpingo žinia ne pačiam V. Putinui, o JAV. „Matai, J. Bidenai, aš nesikišu ir nepadedu V. Putinui, kaip tu ir prašei. Turėk tai galvoje, kai su tavimi svarstysime Taivano klausimą“, – rašė buvęs Rusijos vicepremjeras.

Jis sako pastebėjęs, kad K. Ž. Tokajevui ši misija akivaizdžiai patiko.

„Ir nenuostabu: sakyti tiesą yra lengva ir malonu. O už nugaros turint tokią paramą, galima drąsiai atsisakyti dalyvauti V. Putino avantiūroje. Juo labiau, kad toks atsisakymas yra itin naudingas tavo paties šaliai. Ir ateityje gali smarkiai atsipirkti: įsidėmėkite mano žodžius – Kazachstanas taps pagrindiniu iš Rusijos pabėgusių ir į ateitį žvelgiančių rusų naudos gavėju.

Trumpai tariant, manau, kad visa ši istorija yra ne mažiau svarbi, negu pastarieji Europos lyderių vizitai Kijeve. Nes dabar mes žinome, kad V. Putino ištekliai šiam karui yra baigtiniai ir apsiriboja tik pačia Rusija, ir jie aiškiai yra mažesni už tuos išteklius, kuriuos turi Ukraina ir jos sąjungininkės“, – įsitikinęs A. Kochas.

Komentarai (1)