Oro gynybos sistema „Stormer“ HVM (angl. High Velocity Missile, HVM) ir pabūklai „Gepard“ jau sustiprino Ukrainos gynybą.

Ukraina jau gavo britų priešlėktuvinių raketų sistemą „Stormer“ ir vokišką savaeigį priešlėktuvinį pabūklą „Gepard“. Abu kompleksai turi panašią paskirtį – naudojami artimos zonos oro gynybai.

Bet jei „Stormer“ HVM yra raketų sistema, tai „Gepard“ yra artilerijos sistema. Jos skiriasi ir taikinio aptikimo įrenginiais, britiškame yra termovizinė stotis, vokiškame – radaras. Kas yra geriau šiuolaikinėmis mūšio lauko sąlygomis?

Vokiškasis „Gepard“, sukurtas aštuntajame dešimtmetyje taikiniams aptikti naudoja radarą, kuris taip pat leidžia tiksliai šaudyti. Gauti duomenys įvedami į balistinį kompiuterį, kuris pats apskaičiuoja visas reikiamas paklaidas.

„Gepard“ radaro taikinio aptikimo nuotolis yra 15 km. Tačiau tuo pat metu radaro spinduliuotė yra demaskuojantis veiksnys, kurį fiksuoja ne tik lėktuvuose ir sraigtasparniuose įrengtos perspėjimo apie grėsmes stotys, bet ir priešo elektroninės žvalgybos sistemos. Pastarasios net gali nustatyti tikslias radaro koordinates, įskaitant ir „Gepard“ sumontuoto, kelių dešimčių kilometrų atstumu.

Britų „Stormer“, kuris buvo sukurtas 90-aisiais, visiškai neturi radaro. Vietoj įprasto radaro naudojama nespinduliuojanti termovizinė tyrimo stotis. Tai leidžia aptikti oro taikinius iki 18 km atstumu ir tai padaryti visiškai nepastebimai priešui.

Tačiau yra viena savybė – termovizorius nemato per debesis ar rūką. Taigi, jei yra debesuota, o priešas veikia virš debesų, tada termovizoriuje jį pamatyti bus gana sunku. Tuo pačiu metu radarui tiek debesys, tiek rūkas nėra kliūtis aptikti oro taikinius.

Tačiau britai sąmoningai nusprendė atsisakyti radaro, nes Rusijos armijos sraigtasparniai ir atakos lėktuvai, kuriems buvo sukurtas „Stormer“, taip pat priklauso nuo oro sąlygų. Jų ginklų sistemos rodo tiesioginę regimą liniją į taikinį.

Pavyzdžiui, norint iššauti nevaldomas raketas, reikia matyti taikinį, o naudojant lazeriu valdomas prieštankines raketas paprastai reikia palankių oro sąlygų. Tas pats pasakytina ir apie dronus, kurie gali atlikti žvalgybą tik žemiau tankių debesų lygio.

Antrasis konceptualus skirtumas tarp „Stormer“ ir „Gepard“ yra taikinių naikinimo priemonės. Britų komplekse naudojamos „StarStreak“ raketos. Tai unikali amunicija, kurią sudaro trys atskiri volframo strypai, skriejantys iki 1,3 km/s greičiu iki 7 km atstumu ir tiesiog pramušantys taikinį, o prasiskverbę taip pat dar sprogsta.

„StarStreak“ taikymas taip pat gana neįprastas – palei „lazerio kelią“, kai kompleksas „veda“ raketą lazerio spinduliu. Tai taip pat labai svarbus aspektas, nes visos Rusijos armijos orlaiviuose ir sraigtasparniuose esančios įspėjimo apie grėsmes sistemos yra bejėgės prieš tokią konstrukciją.

Tuo pačiu metu „Gepard“ yra priešlėktuvinė artilerijos sistema, kuri taikiniams naikinti naudoja greitašaudžius automatinius 35 mm kalibro pabūklus. Nepaisant 1100 šūvių per minutę ugnies greičio, efektyvus ugnies nuotolis iš jų yra tik 3,5 km, o 4 km atstumu savaime detonuojasi labai sprogūs sviediniai. Tai reiškia, kad „Gepard“ šaudymo nuotolis yra perpus mažesnis nei britų „Stormer“.

Apskritai, pasirodo, kad būtent „Stormer“ turi didelį taikinio aptikimo diapazoną, ugnies diapazoną, o svarbiausia – tai daro visiškai nepastebimai nuo priešo. Bet jis priklauso nuo oro, nors nuo jo priklauso ir Rusijos kariuomenės sraigtasparniai, atakos lėktuvai, dronai.

Vienintelis „Gepard“ privalumas – tik radaro stotis, leidžianti efektyviai naudoti pabūklą bet kokiomis oro sąlygomis. Štai kodėl vienas iš gana logiškų šio komplekso panaudojimo būdų – pastatyti jį ne priešakinėje linijoje, kur ugnies nuotolio atžvilgiu pralaimi net nešiojamoms „Stinger“ ar „Igla“ tipo priešlėktuvinėms raketų sistemoms, o gale.

„Gepard“ galimybės leidžia efektyviai panaudoti tam tikrų svarbių objektų gynybą nuo sparnuotųjų raketų, turinčių tiek ikigarsinį greitį, tiek žemą skrydžio aukštį, ir tiesioginį skrydį be aktyvaus manevravimo, smūgio.

Priešlėktuviniam įrenginiui „Gepard“ tai yra gana paprasti taikiniai. Tačiau tik sparnuotosios raketos nėra labai priklausomos nuo oro sąlygų, nes jos nukreipimui naudoja „Tercom“ sistemą, palydovinę ir inercinę navigaciją. Ir štai kodėl atsakymas į klausimą, kuris geresnis „Gepard“ ar „Stormer“, slypi ieškant geriausios vietos šiems ginklams Ukrainos gynybai, kur abi sistemos demonstruos geriausias savo savybes, o trūkumai neturės reikšmės.

Komentarai ()