Ukrainos karys neteko kojos per apšaudymą Charkivo srityje, o vėliau pateko į Rusijos nelaisvę, kur išgyveno kankinimus.

Po Rusijos invazijos vienas sūnų auginantis Igoris Oleinikas paliko darbą Dnipre ir nuėjo į kariuomenės registracijos ir įdarbinimo biurą. Trečią karo dieną jis išvyko į frontą Charkivo srityje kaip 25-osios oro desantininkų brigados dalis. „Mano pirmoji kovinė patirtis buvo Iziumo miesto rajone. Susirėmimai su Rusijos kariuomene", - sako karys.

Vieno išpuolio metu jis pridengė tarnybos draugą, tačiau pačiam nepavyko išvengti sužeidimų. „Ant kojos nukrito šaka, negalėjau išlįsti ir likau gulėti be kojos. Rusijos kariuomenė pajudėjo į priekį, mane atkirto (nuo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų – red.). Manęs neleido paimti... Kitą dieną nusipjoviau koją. Ant kojos gulėjo šaka“, – prisimena Oleinikas.

Okupantai jį rado rinkdami žuvusiųjų kūnus. Tačiau rusų bataliono vadas pasakė, kad jiems jo nereikia.

„Jis išsiėmė ginklą, prisėjo prie kaktos... Sako, kad „čia už brolį, kurį nužudei prieš 2 savaites“. Bet jis nešovė, o pasakė: „Vis tiek mirsi“, - sakė karys.

Jis buvo paimtas į nelaisvę ir iš pradžių buvo Iziumo mieste. Ten okupantas, panašus į buriatą, šaipėsi iš ukrainiečių kario. Jis pasiūlė Oleinikui pasirinkti kūno dalis, kurias jis nupjaus.

Tada Oleinikas buvo išsiųstas į Belgorodo sritį, į karo ligoninę, kur buvo kamantinėjamas apie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų įrangą ir gynėjų bazes.

„Netinka žodžiai „nežinau“, „nemačiau“. Po penkto karto norėjo pjūklu pjaustyti, bet jiems nepavyko užvesti generatoriaus. Tada paėmė grandininį pjūklą, nupjovė man kaulo gabalą. Labai skaudėjo. Antrą kartą verkiau, prašiau, kad mane nušautų“, – išgyventus baisumus prisimena karys. Gegužę Oleinikas buvo grąžintas namo. Šiuo metu kariui taikoma reabilitacija.

Komentarai ()