Tarp katastrofos ir euforijos: niekas nėra pasirengęs eiti į kompromisus – ekspertas apie karo Ukrainoje metus ir kas bus toliau ()
Ukrainos pergalė priklauso nuo Vakarų karinės pagalbos išplėtimo, taip pat nuo „toliau besitęsiančios Rusijos kariuomenės nekompetencijos“. Londono Karališkojo jungtinių ginkluotųjų pajėgų instituto sausumos karo ekspertas Jackas Watlingas apmąsto, kaip klostysis Rusijos Federacijos karas prieš Ukrainą.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Na, skubėjo!“. Tokiais žodžiais Jacko Watlingo kolegos Karališkajame jungtinių tarnybų institute 2022 metų vasario 22 dieną pasitiko žinią, kad Putinas pasirašė Luhansko ir Donecko liaudies respublikų pripažinimą, o į Rytų Ukrainą metamos papildomos Rusijos pajėgos.
Nuo lapkričio pabaigos, kai tapo aišku, kad Rusija pradės plataus masto invaziją, Jackas Watlingas dirbo su didžiuliu baimės jausmu. Jis vis galvojo apie 2014-ųjų jausmą, kai „Islamo valstybė“ užėmė Mosulą (Irakas) ir grioviuose sušaudė šimtus civilių. Nuo tos akimirkos Jackas žinojo, kad po to bus kažkas tokio pat baisaus, bet daug didesnio masto.
Pateikiame Jacko Watlingo straipsnį apie Rusijos Federacijos karą prieš Ukrainą ir vėlesnius įvykius mūšio lauke.
„Grįžę iš Ukrainos, Nickas Reynoldsas ir aš nebuvome tikri, kaip vystysis įvykiai. Viena vertus, nė vienas netikėjome, kad rusai turi pakankamai jėgų užimti ir kontroliuoti Ukrainos miestus motyvuotos liaudies pasipriešinimo akivaizdoje. Tikėjomės užsitęsusių, kruvinų mūšių. Nė vienas iš mūsų nebuvome įsitikinęs, kad Ukrainos vyriausybė turėjo pajėgų blokuoti pagrindines atakos linijas prieš Kijevą, o mes abu tikėjomės, kad smūgiai Ukrainos amunicijos sandėliams ir geležinkelių infrastruktūrai susilpnins Ukrainos reguliariosios kariuomenės pasipriešinimą.
Kaip paaiškėjo, viskas susiklostė geriau, nei tikėjomės. Rusija nesitaikė į logistikos infrastruktūrą ir pirmenybę teikė oro gynybai, o ne Ukrainos atsargoms. Be to, ji negalėjo instruktuoti ir paruošti savo kariuomenės. Trys gyvybiškai svarbios sumaišties dienos leido Ukrainai perskirstyti savo pajėgas ir užkirsti kelią Kijevo apsupimui. Kai balandį grįžome į Ukrainą, Rusijos pralaimėjimas atrodė įmanomas. Tačiau užtikrinti Ukrainos pergalę yra daug sunkiau. Tai priklausys nuo reikšmingos Vakarų paramos išplėtimo ir besitęsiančios Rusijos kariuomenės nekompetencijos.
Šiandien taip ir yra. Iš tiesų per devynerius (realiai prasidėjusio 2014 m.) Rusijos karo prieš Ukrainą metus nepriartėjome prie aiškios vizijos, kuo jis baigsis. Rusijos nesėkmės suteikė galimybę Ukrainos Vakarų sąjungininkams palankiomis sąlygomis užbaigti karą. Dabar jiems reikia suderintos karinės ir diplomatinės strategijos.
Invazija į Ukrainą ir Rusijos pažeidžiamumas
Vakarų parama atėjo laiku, nes Rusijos kariuomenė negalėjo realizuoti savo potencialo. Nepaprastai svarbu, kad 2022-ųjų gegužę Maskvai nepavyko pradėti mobilizacijos. Tolimosios artilerijos smūgiai sunaikino Rusijos logistiką, o Ukraina sugebėjo surengti dvi sėkmingas puolimo operacijas – iki žiemos pradžios atkovojo Chersoną ir Charkivą. Šiandien Rusijos ginkluotosios pajėgos yra ištemptos iki savo galimybių ribos: tai menkai parengti ir prastai koordinuoti padaliniai, kurių amunicijos atsargos mažėja. Tačiau, kaip visada būna kare, priešo silpnumas yra svarbus tik tuo atveju, jei turite galimybę jį panaudoti savo naudai.
Paskutinis Rusijos puolimas buvo skubotas, ir ji turėjo per mažai karių, kad galėtų padaryti rimtų proveržių. Luhanske liko apie septynios šturmo brigados, o pietuose – apie keturios. Neatidėliotinas taktinis klausimas, kuris diktuos konflikto eigą iki metų pabaigos – ar Rusija gali priversti Ukrainą dislokuoti atsargas, kad atremtų savo atakas. Jei tai pavyks, tai gali paneigti Ukrainos galimybes pradėti puolimą.
Rusijos mobilizacija ir naujai pastatyta gynyba reiškia, kad Ukrainos puolimo manevras turi prasidėti tikslingu proveržiu. Taigi Ukrainai reikia atsarginių vienetų, kad galėtų remtis pasiekta sėkme. Jei Ukraina negalės pradėti puolimo, Rusija greičiausiai ir toliau stiprins savo gynybines pozicijas, o tai sudarys sąlygas užsitęsusiam konfliktui. Jei Rusijos gynybos pramonė konsoliduos gamybą arba Kinija pradės papildyti rusiškos technikos atsargas, rusai per metus gali turėti naujų didelių kovinių vienetų.
Tačiau yra ir palankesnis scenarijus. Jei Rusija mes savo atsargas sudėtingoms atakoms, kaip Vuhledare, o Ukraina nebus priversta panaudoti savo atsargas, Kijevas galės pradėti puolimo operacijas ir padidinti okupuotų teritorijų išlaisvinimo tempą. Turėdama stabilius personalo ir junginių mokymo kanalus Europoje ir aprūpindama batalionus įrangos komplektais, Ukraina galėtų ir toliau kurti papildomus rezervus savo sėkmei plėtoti. Ukrainos tarptautiniai partneriai daugiausia nulems, kuris scenarijus bus labiausiai tikėtinas.
Karas Ukrainoje. Tarp katastrofos ir euforijos
Viso karo metu politikų lūkesčiai svyravo tarp katastrofos ir euforijos. Tai sukėlė iššūkį analitikams, kuriems buvo pavesta suteikti politikams tikroviškesnį situacijos vaizdą. Jei birželį politikus buvo itin sunku įtikinti, kad Rusijos pergalė neišvengiama, tai iki rugsėjo ne mažiau sunku buvo įtikinti, kad Ukrainos pergalė nėra garantuota. Ta pati tendencija daro įtaką visuomenės nuomonei apie karą. Pavyzdžiui, Chersono puolimas per kelias dienas buvo paskelbtas žlugusiu, nors visa operacijos logika buvo padaryti rusams nepataisomus nuostolius prikaustant juos prie Dnipro, o ne šturmuojant miestą.
Šiuos pakilimų ir nuosmukių lūkesčius lemia nacionalinio saugumo struktūra, sukurta reaguoti į krizes ir kuri yra patogi ilgalaikei strategijai, tačiau sunkiai įgyvendinama vidutiniu laikotarpiu. Kol situacija netampa krize, nėra pakankamai skubu jos įtraukti į darbotvarkę, kad būtų priimtas sprendimas. Puikus pavyzdys – šaudmenys. Tai, kad Ukrainai senka partnerių amunicijos atsargos, buvo aišku dar birželį, o analitikai nuo pat konflikto pradžios skambino pavojaus varpais. Tačiau noras plėsti amunicijos gamybą Europoje iš tiesų sustiprėjo tik 2022 metų pabaigoje.
Polinkis priimti sprendimus pavėluotai lėmė neoptimalius rezultatus. Pavyzdžiui, dar rugpjūtį buvo aišku, kad žiema suteiks galimybę sustiprinti Ukrainos kariuomenę. Tačiau pagrindiniai Ukrainos sąjungininkų sprendimai, kuriais siekiama maksimaliai padidinti paramą Ukrainos kariuomenei, Ramšteine buvo priimti tik 2023 metų sausį, todėl buvo prarasti trys mėnesiai, kurie galėjo būti panaudoti papildomiems Ukrainos rezervams sukurti.
Ukrainos partnerių įsipareigojimas sudaryti sąlygas teritorijų atkovojimui yra palengvėjimas Kijevui. Prezidento Joe Bideno vizitas Ukrainos sostinėje taip pat rodo, kad Rusijos viltys laimėti Ukrainos partnerius yra netinkamos. Bet dar kartą pabrėšiu, kad politika turėtų atsižvelgti ne tik į tai, kas skubu, bet ir į tai, kas svarbu. Tai reiškia, kad tuo pat metu, kai siekia užtikrinti Ukrainos sėkmę mūšio lauke, Vakarų partneriai turi išsiugdyti aiškią poziciją derybose. Kad ir kokią poziciją jie užimtų, ji turi būti vieninga. Atsižvelgiant į esamą gilų politinį susiskaldymą, tai reiškia, kad sunkus darbas kuriant bendrą poziciją turi prasidėti dabar.
Maskvos tikslas – pasmaugti valstybę
Valstybės yra ne tik geografiniai vienetai. Tai žmonių bendruomenės, kurios iš valdžios tikisi gerovės ir saugumo. Taigi, net jei Ukraina sugebės susigrąžinti savo okupuotas teritorijas, karas nebūtinai tuo baigsis. Rusija ir toliau galės gaminti raketas ir šaudmenis, palaikydama nuolatinį smūgių ritmą. Jos povandeniniai laivai galės tęsti Odesos blokadą. Rusijos oro pajėgos nuolat kelia grėsmę Ukrainos dangui. O Rusijos specialiosios tarnybos yra gana pajėgios tęsti savo bandymus destabilizuoti Ukrainos visuomenę.
Dėl to Ukrainos oro erdvė išliks iš esmės uždara. Bus blokuojamas eksportas per Juodąją jūrą. Investicijos į Ukrainos ekonomiką išliks minimalios, atsižvelgiant į dideles išlaidas ir nuolatinę oro antskrydžių grėsmę. Ukraina ir toliau negalės judėti į priekį ir, kaip ir anksčiau, finansiškai išliks labai priklausoma nuo savo tarptautinių partnerių. Žodžiu, Rusija gali nuspręsti, kad jei negalės okupuoti Ukrainos, atims iš jos taiką. Pasislėpdama už branduolinio eskalavimo grėsmės, Maskva galės išvengti grėsmių savo teritorijai ir pertvarkyti ekonomiką, kad galėtų susidoroti su Vakarų sankcijų pasekmėmis.
Tai tik vienas pavyzdys, kaip viskas gali vystytis, tačiau verta atkreipti dėmesį į jį ir daugybę jo variantų.
Šiandien rusai nuosekliai skelbia savo pasiryžimą tęsti karą. Jie nesiūlo jokių kitų sąlygų, išskyrus Ukrainos pasidavimą. Ukrainos tarptautiniai partneriai, priešingai, susitelkė apie karinę strategiją, bet vis tiek lieka susiskaldę dėl politikos.
Sėkmingo ateities kurso nubrėžimas yra ir maratonas, ir sprintas, todėl šių skirtumų sprendimas bus labai svarbus siekiant suderinti Rusijos ryžtą mūšio lauke. Kad ir kaip visi būtų pavargę, karas tęsis“.
Apie autorių
Jackas Watlingas yra Londono Karališkųjų jungtinių pajėgų instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis sausumos karo srityje.
