Oficiali taikos sutartis su Šiaurės Korėja šiuo metu, tiesą sakant, galėtų padaryti daugiau žalos nei atnešti naudos – netgi tapti pretekstu pradėti naują karą. Nepaisant potencialios grėsmės, JAV prezidento Baracko Obamos administracija nesiliauja apie tokią sutartį kalbėjusi.

Pietų Korėjos ir Amerikos pareigūnai neigia pranešimus, esą Kinija ir Jungtinės Valstijos įsitraukė į gana „slaptas diskusijas“, kurių metu ieško būdų, kaip įšaldyti Šiaurės Korėjos branduolinių ginklų programą.

Vienas iš galimų variantų, kurie esą padėti ant derybų stalo, yra būtent taikos sutartis, galiausiai oficialiai padėsianti tašką Korėjos karo istorijoje. Gandai apie taikos derybas, pradėję sklisti dar vasarį, dar labiau kurstomi neseniai garsiai išsakytų JAV valstybės sekretoriaus Johno Kerry žodžių.

„Mes davėme aiškiai suprasti, kad esame pasirengę derėtis dėl taikos sutarties Korėjos pusiasalyje“, – balandį pareiškė JAV diplomatijos vadovas.

Nepaisant primygtinų Pietų Korėjos ir Amerikos pareigūnų bandymų paneigti, kad toks procesas vyksta, Šiaurės Korėjos Lyderis Kim Jong Unas savo veiksmais – konkrečiai atsisakymu nutraukti branduolinių ginklų programą – duoda aiškiai suprasti, kad dabartinės strategijos, kad ir kas benutiktų, jis nekeis.

Jo pažadas „didinti“ branduolinį arsenalą (pokyčiai turėtų būti tiek kiekybiniai, tiek kokybiniai) dar kartą garsiai išsakytas ir per 7-ąjį Šiaurės Korėjos valdančiosios partijos suvažiavimą, neseniai po beveik 36 metų pertraukos vykusį Pchenjane.

Taikos sutarties klausimas svarstomas, vis užmirštamas ir vėl prisimenamas jau labai ilgai. Korėjos karas, prasidėjęs Šiaurės Korėjai 1950 metais įsiveržus į Pietų Korėją, baigėsi 1953 metų liepą pasiekus paliaubų susitarimą, kuriame buvo numatyta nauja dvi Korėjas skirianti siena ir 257 kilometrų ilgio bei 4 kilometrų pločio demilitarizuota zona, atsidūrusi tarp dviejų šalių karinių pajėgų.

Per visus tuos šešiasdešimt metų nebuvo nė vieno tvaraus bandymo paliaubų sutartį transformuoti į sutartį arba, kaip ji kartais vadinama oficialiai, „nuolatinį ir pastovų taikos režimą“. Tiesą sakant, pastaruoju metu Korėjos pusiasalyje taip neramu, kad metas oficialiai įforminti Korėjos karo pabaigą tikrai nėra labai tinkamas. Ekspertai nuogąstauja, kad tokia sutartis netgi gali tapti naujo karo pretekstu.

Šiaurės Korėja, ypatingai nuo XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio, visada pasisakė už taikos sutarties būtinybę, o, prasidėjus 2016 metams, apie tai ėmė kalbėti itin daug ir garsiai. Yra analitikų, manančių, kad vadinamasis „Pchenjano puolimas“, suintensyvėjęs pastaraisiais mėnesiais, tėra gudrus manevras, skirtas nukreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį ir užkirsti kelią naujoms sankcijoms.

2016 metų provokacijas Šiaurės Korėja pradėjo vos metams prasidėjus – jau sausio 6 dieną, kai detonuotas jau ketvirtasis šalies branduolinis užtaisas. Šiais metais Kinija iš karto prisijungė prie raginimų imtis taikos sutarties derybų ir tuo pačiu iniciatyvos prikelti vadinamąsias šešiašales derybas.

Minėtosios derybos žlugo 2009 metais nuo diskusijų, skirtų branduolinio ginklo atsisakymui, inicijuotų Vašingtono ir Pekino, stalo demonstratyviai pakilus ir išėjus Pchenjanui.

Amerikos pozicija taikos sutarties klausimu pastaraisiais mėnesiais taip pat išgyvena transformaciją. Kaip „The Daily Beast“ sakė Bonnie Glaser iš Strateginių ir tarptautinių studijų centro, Vašingtonas šių metų pradžioje realiai mąstė, kaip teigia ekspertė, kad pradėti taikos sutarties derybas – „dar per anksti“.

Amerikos valdžios pareigūnai labai ilgą laiką tvirtino, kad pirminė ir būtinoji išankstinė tokių derybų sąlyga – Šiaurės Korėjos apsisprendimas atsisakyti branduolinių ginklų. Dabar amerikiečių tonas kiek sušvelnėjo.

„JAV pareigūnų diskusija su Šiaurės Korėja dėl taikos sutarties ar taikos susitarimo dabar tiesiog priklauso nuo Šiaurės Korėjos sprendimo atsisakyti branduolinio ginklo, jis vertinamas kaip viena iš svarbiausių dialogo dalių, tačiau tonas nebe toks įsakmus“, – naujausią Amerikos diplomatų poziciją šiuo klausimu balandį komentavo Nacionalinio komiteto Šiaurės Korėjos klausimais ekspertas Keithas Luse‘as.

Pabrėžiama, kad amerikiečiai su Pchenjanu vienu metu norėtų aptarti du esminius klausimus – tiek formalų Korėjos karo pabaigos įteisinimą, tiek šalies vykdomos ir garsiai reklamuojamos branduolinės programos nutraukimą. Tad kodėl apie oficialią Korėjos karo nutraukimo sutartį Vašingtonas taip garsiai kalba būtent dabar?

Atsakymas susideda vos iš vieno žodžio: Kinija.

„NK News“, leidžiamas Vašingtone ir turintis korespondentų Korėjos pusiasalyje, teigia, kad Kinija įvardijama kaip „būtinoji partnerė tiek Jungtinėms Valstijoms, tiek Pietų Korėjai, padedanti užtikrinti stabilumą regione“.

Robertas Kelly iš Pusano valstybinio universiteto teigia, kad JAV diplomatijos vadovas J. Kerry kinams greičiausiai paprasčiausiai sako tai, ką jie nori girdėti. JAV ir Korėjos instituto darbuotojas Dennisas Halpinas „The Daily Beast“ sakė, kad J. Kerry tikisi Kiniją įtikinti bendradarbiauti – kitaip tariant, įtraukti Pekiną į sugriežtintas Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijos Nr. 2270 sankcijas“.

Minėtosios sankcijos, įsigaliojusios kovo 2 dieną, nueis šuniui ant uodegos, jeigu Kinijos pareigūnai šį kartą nesiims jų vertinti rimčiau nei ankstesnių keturių sankcijų rinkimų, kuriuos Pchenjanui dėl Šiaurės Korėjos vykdomos branduolinių ginklų programos vienbalsiai pritaikę Jungtinės Tautos.

Kalbos apie taikos sutartį kaip tik tuo metu, kai Šiaurės Korėjos grasina branduoliniu karu, gali kaip reikiant suerzinti visą regioną. Juk tikrai ne tokios sutarties trūkumas pavertė Korėjos pusiasalį viena iš pavojingiausių vietų visoje Žemėje. Kaltas priešiškai nusiteikęs ir pavojingas Pchenjano režimas, kuris per daugiau nei aštuonis dešimtmečius kaip reikiant išbalansavo regioną.

„Neretai girdime, kad taikos sutartys ir nepuolimo paktai gana dažnai yra realios galios neturintis formalumas, kad per tuos 60 metų iki 1950 metais įsiplieskiant Korėjos karui pačiame Korėjos pusiasalyje ir šalia vyko keturi kariniai konfliktai, o štai po 1953 metais pasirašytos paliaubų sutarties nebuvo nė vieno karinio konflikto“, – teigia Sung Yoon Lee iš „Fletcher School“.

Anot eksperto, „faktinę taiką Korėjos pusiasalyje per pastaruosius šešis dešimtmečius padėjo užtikrinti patikimos JAV naudojamos karinio atgrasymo strategijos, o ne kokie neva veiksmingi dvišaliai ar daugiašaliai susitarimai“.

Pchenjanas, galiausiai pasirašęs oficialią taikos sutartį, neabejotinai imtų spausti Jungtines Valstijas iš pusiasalio išvesti savo pajėgas – viskas vien dėl „įspūdžio, kad esą taika jau ranka pasiekiama, „The Daily Beast“ teigia patyręs Pentagono patarėjas Robertas Collinsas.

Be to, vos išdžiūvus sutarties rašalui, Šiaurės Korėja pradėtų raginti Seulą atsisakyti aljanso su Amerika. Kai tik šis tikslas bus pasiektas, Pietų Korėja liks beginklė prieš neprognozuojamą kaimynę, kuri iš esmės gali padaryti bet ką. Tiesą sakant, Kimų dinastijos atstovai niekada neatsisakė minties perimti Pietų Korėją.

Kalbant apie Šiaurės Korėją (bet kuriame kontekste), jėgos sąvokos pamiršti praktiškai neįmanoma. Kaip ir karinio varžymosi, kuris Korėjos pusiasalyje niekada nesibaigia. Kaip pabrėžia R. Collinsas, Rusija ir Japonija „taip pat tam tikra prasme gali būti priverstos įsikišti“. Neapsieitume ir be Jungtinių Valstijų vaidmens – kaip kad buvo 1950 metais.

Tiesą sakant, joks dokumentas negali atgrasyti pačių įvairiausių bėdų kamuojamos Šiaurės Korėjos. Jeigu Jungtinės Valstijos ir Pietų Korėja suvienytų jėgas ir sudarytų stiprų aljansą, Kim Jong Uno režimas būtų priverstas suturėti savo kariuomenę ir neleisti jos į Pietus. Kitaip tariant, nesiimtų siekti galutinės pergalės konflikte, kuris niekada taip ir nesibaigė.

Komentarai (1)