Tai buvo sėkmingas itin slaptas oro gynybos projektas, kurį sugriovė Černobylio katastrofa.

Šaltasis karas yra gerai žinomas kaip laikotarpis, kai įtampa tarp SSRS ir Vakarų šalių katastrofiškai augo. Karinės lenktynės vertė vis tobulinti ginklus, todėl SSRS administracija suprato, kad šalis turi tobulinti oro saugumo technologijas.

Buvo paskaičiuota, kad iš JAV paleistai balistinei raketai pasiekti SSRS teritoriją, prireiks 20–30 minučių. Gynybos pajėgoms reikėjo sistemos raketai aptikti praėjus 2-3 minutėms po jos paleidimo, kad būtų pakankamai laiko imtis atsakomųjų priemonių.

7-ojo dešimtmečio viduryje konstruktorius Vladislavas Repinas ir akademikas Aleksandras Mintsas pasiūlė trijų lygių raketinių radarų sistemą. Pirmasis lygis buvo palydovai, kurie stebėjo raketos liepsną infraraudonųjų spindulių spektre.

Antrasis buvo už horizonto matantys radarai, kurie radijo bangomis suranda raketos liepsnas, ir trečiasis – antžeminiai radarai, kurie užfiksuodavo pačią raketą, kai ji būtų pakankamai arti šalies teritorijos. Šie trys lygiai padėjo sumažinti klaidingų sistemos reakcijų riziką, tuo tarpu darbuotojų atsakomybė už klaidingus sprendimus išaugo.

Problema atsirado antrame lygyje: fizikai neturėjo technologijos, leidžiančios sukurti už horizonto matančius radarus. Tyrėjai, vadovaujami inžinieriaus Franto Kuzminskio, pasitelkė metodą, kurį, norėdamas anksti rasti lėktuvus, 1946 m. išrado mokslininkas Nikolajus Kabanovas.

Jis pasitelkė jonosferą - 60–1000 kilometrų aukštyje esantį viršutinį Žemės atmosferos sluoksnį, kuriame dėl vadinamosios kosminės spinduliuotės yra daug laisvųjų elektronų. Buvo nustatyta, kad maždaug 300 kilometrų aukštyje jonosfera atspindi radijo bangas, kurios leidžia joms keliauti aplink Žemę.

Kabanovo metodas veikė taip: šaltinis siunčia radijo bangą, ji nustato lėktuvą 900–4000 kilometrų atstumu, atsispindi nuo plokštumos ir grįžta prie priėmimo antenos, kuri išanalizuosi signalą sužino lėktuvo dydį, greitį ir skridimo kryptį. Šis metodas taip pat galėtų padėti stebėti raketas: radijo bangos tiesiog atspindėtų raketos, o ne lėktuvo, plazmos dujų pėdsakus.

Šį metodą reikėjo išbandyti, todėl septintojo dešimtmečio viduryje Ukrainos Sovietų Respublikos teritorijoje, netoli Nikolajevo miesto (480 kilometrų į pietryčius nuo Kijevo), buvo pradėtas statyti pirmasis eksperimentinis už horizonto matantis radaras. Projektas buvo pavadintas „Duga“ („Arka“).

Radaras buvo milžiniškas: jo priėmimo antena buvo 135 metrų aukščio ir 300 metrų ilgio, perdavimo antena – 85 metrų aukščio ir 210 metrų ilgio; taip pat buvo 90 metrų ilgio pastatas su 26 didžiuliais dviejų aukštų perdavimo blokais. Šių perdavimo blokų gamyba kėlė pavojų ir sunkumų. Mašinų dirbtuvės Dniepropetrovske (dabartinis Dnipras, 400 kilometrų į pietryčius nuo Kijevo) darbuotojai patys negalėjo įvykdyti šios užduoties, todėl Kuzminskis subūrė papildomas specialistų brigadas. Baigus statybas, specialistams prireikė metų, kad „Duga“ radarą sureguliuotų. Kompleksas pradėjo veikti 1971 m. lapkričio 7 d.

Testai buvo sėkmingi, todėl Frantsas Kuzminskis pasiūlė pastatyti dar du „Duga“ kompleksus kariniuose miesteliuose skirtingose SSRS pusėse.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (6)