Valstybių vystymui inžinierinis potencialas yra gyvybiškai svarbus, nes būtent inžinieriai stumia progresą į priekį, teigia Lietuvos kariuomenės atsargos majoras ir ginkluotės entuziastas Darius Antanaitis. „Tačiau niekas iš nieko neatsiranda. Kad būtų tinkamas inžinierinis potencialas, ties tuo turi dirbti kartų kartos ir suformuoti tam tikrą „mokyklą“. Ankstesnių kartų inžinieriai perduoda žinias ir patirtį naujai kartai, o nauja karta papildo tai savo žiniomis ir patirtimi bei perduoda tai kitoms kartoms. Taip vyksta inžinierinis vystymas“, – pasakoja karys.

Jis primena, kad 1917 metai Rusijoje įvyko perversmas, žinomas kaip revoliucija. „Perversmo metu šalis nugrimzdo į chaosą, terorą ir suirutę, kurį tęsėsi ilgą laiką. Absoliuti dauguma inteligentijos, išsilavinusių žmonių – taip pat ir inžinierių – buvo sunaikinti, daliai jų nuo komunistų teroro pavyko pabėgti į saugias valstybes. Po tokių dramatiškų įvykių Rusija liko praktiškai be jokio inžinierinio potencialo. Tačiau rusams – o truputį vėliau ir sovietams – labai buvo reikalingos inžinierinės priemones. Ir jų gavimui buvo vykdomos vakarų gamintojų technologijų vagystės, kopijavimai ir plagijavimai. Svetimų technologijų vagystės palietė visas Sovietų Sąjungos sritis: nuo maisto iki karinės technikos““, – pasakoja karininkas.

Anot jo, kalbant apie vakarų pasaulį, ko gero pats didžiausias inžinierinis potencialas buvo, yra ir bus susikoncentravęs Vokietijoje. „Jokie karai, okupacijos ar krizės nesugebėjo sumažinti Vokietijos inžinierių galimybių išradinėti, projektuoti ir gaminti. Viena iš sričių kur vokiečių inžinieriai pasiekė absoliučias aukštumas ir jas išlaiko iki šiol – ginkluotės gamyba“, – teigia ginkluotės entuziastas.

1884 metais Vokietijoje gimė būsimas genealus ginklų gamintojas Hugo Schmeisseris. Jo tėvas jau tada buvo žinomas ginklų gamintojas Louisas Schmeisseris, ir dirbo jis Zūlio (vok. Suhl) miesto gamykloje. Į šią gamyklą dirbti atėjo ir jos sūnus, Hugo Schmeisseris.

„Hugo savo ginklų inžinieriaus piko pradėjo siekti per Antrąjį pasaulinį karą. Tuo metu būtent šis inžinierius sukūrė pirmą pasaulyje automatinį šautuvą „MP-43“, kuris vėliau buvo išvystytas į tobulesnį automatinį šautuvą „StG44“ (vok. Sturmgewehr 44), šiais automatiniais šautuvais nacių kariuomenė buvo pradėta ginkluoti 1944 metais“, – pasakoja D.Antanaitis.

Jo teigimu, pasibaigus karui Hugo Schmeisseris kartu su kitais inžinieriais buvo apklaustas JAV ir Didžiosios Britanijos žvalgybų. Tačiau pagal susitarimą britai ir amerikiečiai turėjo pasitraukti iš Zūlio ir jį perduoti sovietų kariuomenės kontrolei. 1945 metų vasaros pradžioje visa gamykla su visu personalu buvo evakuota toliau į vakarų Vokietiją, siekiant išvengti ateinančios sovietų kariuomenės teroro.

„Tačiau Hugo Schmeisseris nepasitraukė į saugią vietą ir liko savo mieste. Neužilgo šią Vokietijos vietovę užplūdo sovietų kariuomenės daliniai. Sovietai nutarė atgaminti legendinius „StG44“ ir jį naudoti sovietų kariuomenės tikslams. Iki 1945 metų rugpjūčio sovietai iš rastų atsarginių dalių sugebėjo surinkti 50 vienetų „StG44“. Šie surinkti automatiniai šautuvai buvo išgabenti į Sovietų Sąjungą, kur buvo pritaikyta „atvirkštinė inžinerija“ (angl. reverse engineering). Beveik 11 tūkstančių konfiskuotų brėžinių taip pat iškeliavo į Sovietų Sąjungos gilumą. Remiantis šia informacija, sovietai pradėjo tyrinėti Vokietijos inžinierių sukurtas automatinio šautuvo technologijas“, – pasakoja atsargos majoras.

Tačiau anot jo, sovietams savarankiškai nepavyko suvokti „StG44“ inžinerijos paslapčių – todėl Hugo Schmeisseris kartu su kelias kitais inžinieriais buvo suimti bei prievarta išvežti į Sovietų Sąjungą. Ties Europą ir Aziją skiriančia riba – Uralo kalnuose – vokiečių inžinieriai buvo faktiškai įkalinti ir priversti dirbti.

„Tame pačiame mieste atsirado ir sovietų tankistas Michailas Kalašnikovas. Šis veikėjas jau buvo pasižymėjęs, kai 1944 metais kartu su kitais nukopijavo JAV gamybos karabiną „Garand M1“ ir pabandė jį pateikti sovietų kariuomenei kaip savo projektavimo ir gamybos ginklą, tačiau pralaimėjo prieš kitą sovietų inžinierių Sergėjų Simonovą, kuris pasiūlė naudoti savo sukurtą ginklą SKS. Būtent SKS ir laimėjo prieš „sovietifikuotą“ JAV kilmės „Garand M1“, – dėsto ginkluotės entuziastas.

Pasak jo, Uralo kalnų mieste ir susitiko genealusis Vokietijos inžinierius Hugo Schmeisseris bei buvęs tanko mechanikas Michailas Kalašnikovas. H.Schmeisseris turėjo milžinišką patirtį projektuojant ir gaminant automatinius ginklus, o tuo metu M.Kalašnikovas jau buvo pasižymėjęs bandymais kopijuoti kitų valstybių kurinius.

„Po dvejų metų H.Schmeisserio priverstinių darbų nelaisvėje, sovietų kariuomenei buvo pristatytas „AK-47“ („Avtomat Kalashnikov-47“), kuris buvo pradėtas kurti 1945 metais, kai vokiečių inžinieriai buvo suimti ir atgabenti į Uralo kalnus. „Sovietinio“ automatinio šautuvo veikimo principas ir dizainas buvo labai panašus į H.Schmeisserio sukurtą „StG44“. Tačiau naujas sovietų automatinis šautuvas dar turėjo trūkumų, todėl po 2 metų tobulinimo ir bandymų buvo priimtas į Sovietų kariuomenės ginkluotę 1949 metais“, – aiškina D.Antanaitis.

Praėjus trejiems metams po „Avtomat Kalashnikov“ priėmimo į sovietų kariuomenės tarnybą, 1952 metų pradžioje vokiečių inžinieriai buvo paleisti iš vergovės ir grįžo atgal į Vokietiją – bet tokios malonės Hugo Schmeisseris iškart nesulaukė, jis buvo paliktas Uralo kalnuose dirbti kartu su Michailu Kalašnkovu dar papildomus 6 mėnesius. Jam ši vergovė baigėsi 1952 metų birželio mėnesį.

„Hugo Schmeisseris pagaliau atgavo laisvę ir grįžo į savo namus. Bet pasimėgauti laisve jis taip ir nespėjo. Praėjus vos 3 mėnesiams po paleidimo iš Uralo gamyklų, jis mirė savo gimtajame Zūlio mieste, kartu nusinešdamas paslaptį apie savo indėlį į sovietų, o dabar rusų naudojamą AK automatinį šautuvą, kurio visas projektavimo ir gamybos nuopelnus prisiėmė buvęs sovietų kariuomenės tanko mechanikas Michailas Kalašnikovas“, – apibendrina D.Antanaitis.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai (7)