Kaip gimė pirmasis Rusijos „Specnazas“ – jį plačiai sudarė latviai, o pats dalinys veikė visai šalia Lietuvos: sėjo paniką tarp vokiečių (Foto, Video) ()
Šie „komandosai“ buvo vieni iš labiausiai kovai pasirengusių Rusijos armijos dalinių Pirmajame pasauliniame kare. Nešdami kaukolės ir kaulų vėliavą, jie sėjo paniką ir siaubą tarp vokiečių kariuomenės Baltijos regione.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Žodžiu „Specnazas“ vadinamos visos buvusios Sovietų Sąjungos ir šiuolaikinės Rusijos specialiąsios pajėgos. Plačiai manoma, kad „Specnazas“ buvo įkurtas SSRS. Tiesą sakant, jo atsiradimo istorija yra šiek tiek senesnė.
Pirmieji „Specnazo“ kovotojai
Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 m. spalį, 8-ojo Suomijos pulko poručikas (leitenantas) Leonidas Puninas sugalvojo įkurti sabotažo ir žvalgybos padalinį, galintį „sutrikdyti tinkamą vokiečių armijų užnugario tarnybų funkcionavimą".
Vadovaujantiems karininkams patiko mintis apie nepagaunamą dalinį, sukeliantį sumaištį ir siaubą už priešo linijų, todėl ši Punino idėja buvo patvirtinta.
Žinoma, tokių vienetų būta ir anksčiau. Pavyzdžiui, Deniso Davydovo vadovaujamas partizanų būrys, kuris kovojo 1812 m. kare prieš Prancūzijos pajėgas, vedamas Napoleono Bonaparto. Tačiau Punino kariai buvo pirmieji Rusijos istorijoje, oficialiai pavadinti „specialiosios paskirties būriu“.
Tačiau nuo Napoleono karų daug kas pasikeitė, o drąsus reidas už priešo linijų, susidūrus su plačiu frontu ir spygliuotos vielos eilėmis, buvo visai nelengvas. Punino „komandosai“ turėjo išmokti slapto įsiskverbimo į priešo pozicijas meno ir kaip atlikti tikslinius smūgius priešo pajėgoms.
Geriausi iš geriausių
Dabartinės Latvijos teritorijoje veikęs Punino būrys oficialiai buvo vadinamas Šiaurės fronto štabo Specialiosios paskirties daliniu ir jį sudarė daugiau nei 300 karių. Daugelis buvo kazokai. Štai kodėl vadui Puninui buvo suteiktas atamano vardas, nors jis pats nebuvo kazokas. Pasak būrio istoriją tyrinėjusios Olgos Chorošilovos, toks sprendimas turėjo padėti jam įgyti pagarbą tarp savo pavaldinių. Planas pasiteisino: Punino kareiviai jo nevadino kitaip, kaip tik atamanu.
Daugiataučio būrio gretose buvo rusai, ukrainiečiai, buriatai ir latviai. Pagrindiniai atrankos kriterijai buvo gera fizinė forma ir kovinė patirtis. Be to, dalis karių mokėjo lenkų, lietuvių, latvių ir vokiečių kalbas, kurios buvo gyvybiškai svarbios jų operacijoms vokiečių užimtose teritorijose.
Dalinys buvo ginkluotas peiliais ir vokiškais šautuvais, nes vienintelis būdas papildyti amuniciją misijos metu buvo gauti ją iš užgrobtų priešo vilkstinių ir sandėlių. Būrys neturėjo savo tiekimo vilkstinių, nes turėjo būti itin mobilus. Jie taip pat atrinko stipriausius ir tvirčiausius žirgus.
Dalinio vėliava buvo didelis juodo šilko gabalas. Vienoje jo pusėje buvo kaukolė, kaulai ir užrašas: „Raiteliai, atneškite mirtį į Vokietiją“; o kitoje – šventojo Jurgio, ietimi užmušančio gyvatę, atvaizdas.
Už priešo linijos
Punino kariai patekdavo už priešo linijų, užpuldavo priešą ir gaudydavo priešo karius, kurie galėjo suteikti vertingos informacijos. Jų užduotis buvo išsiaiškinti tikslią priešo buvimo vietą ir planus, taip pat gauti svarbius slaptus dokumentus, kelti vokiečiams nuolatinę baimę ir nerimą, verčiantį traukti kariuomenę iš fronto į užnugarį.
Tęsinys kitame puslapyje:
Jie taip pat bendradarbiavo su vietos gyventojais: platino propagandinius lankstinukus ir verbavo latvius, sukurdami žvalgybos tinklą vokiečių užnugaryje.
Prireikus būrys galėjo būti suskirstytas į dešimt mažų grupių, iki 25 karių, kurių kiekviena pasklidusi priešo teritorijoje atlieka savo misiją. Būryje buvo septyni sabotažininkai, kurių užduotis buvo sunaikinti priešo ryšio linijas.
Punino dalinys ne tik vykdė sabotažo operacijas, bet ir puikiai pasirodė svarbiuose mūšiuose, tokiuose kaip 1917 m. Rygos gynyboje ir 1916 m. gruodį kruvinose Kalėdų kautynėse.
Dalinio vadas poručikas Puninas žuvo 1916 m. rugsėjo 1 d. netoli nedidelio miestelio į vakarus nuo Rygos. Jo atminimui Punino būrys buvo oficialiai vadinamas Atamano Punino specialiosios paskirties padaliniu.
Bolševikų revoliucija
1917 m. vasario revoliucija ir po jos sekęs greitas Rusijos kariuomenės žlugimas Rusijos „Specnazo“ „protėvių“ beveik nepaveikė. Jo atstovų vizitas pas naująją Rusijos vyriausybę Petrograde buvo sėkmingas ir garantavo, kad Punino dalinys tęs veiklą ir toliau.
Kartu su latvių šauliais, su kuriais dažnai vykdė bendras operacijas, Punino dalinys liko bene vieninteliu koviniu kariniu daliniu Baltijos regione. Jie netgi bandė atkurti karinę drausmę reguliariuose daliniuose, kurie tapo revoliucinės propagandos aukomis.
Bet 1917 m. rugsėjo mėn. pačiame dalinyje prasidėjo vidiniai susiskaldymai, o bolševikų revoliucija supriešino dalinio grupes.
Kai kurie karininkai ir kareiviai prisijungė prie antibolševikinio baltųjų judėjimo, o dauguma būrio narių stojo į bolševikų pusę. Iki išformavimo 1918 m. vasarį, tai buvo pirmasis „Specnazo“ dalinys Raudonojoje armijoje.
