[Karšta tema] Kaip Putino bandymas nukopijuoti Irako karo planą baigiasi šokiruojančia ir siaubinga nesėkme (Foto, Video) ()
Karas Ukrainoje tęsiasi jau daugiau kaip mėnesį. Per šį laiką Rusija prarado daugiau nei 15 000 karių ir stengiasi užimti didžiuosius miestus.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Nepaisant to, kad Rusija gali pasigirti „antra galingiausia kariuomene pasaulyje“, nusileidžiančia tik JAV, Rusijos bandymas surengti „šoką ir baimę“ primenančią kampaniją buvo toli nuo JAV sukelto šoko ir baimės invazijos į Iraką 2003 m. Saddamo Husseino totalitarinis režimas iš esmės žlugo vos per tris savaites, o JAV karių aukų buvo mažiau nei 200.
Amerikos pajėgos, prie kurių prisijungė Australijos, Lenkijos ir Didžiosios Britanijos kariai, į Iraką dislokavo daugiau kaip 177 000 karių, o pirmasis oro puolimas prasidėjo 2003 m. kovo 19 d. Greitas puolimas ir galinga ugnies galia nugalėjo Irako pajėgas, o balandžio 9 d., JAV kariai Bagdado Firdos aikštėje jau griovė bronzinę Saddamo Husseino statulą, simbolizuojančią jo valdymo pabaigą.
„Galbūt Rusija norėjo tokio pat Irako stiliaus šoko ir baimės Ukrainoje. Tačiau planavimo ir pasirengimo stoka bei nesugebėjimas numatyti, kas gali nutikti ne taip, yra didžiulis kontrastas“, - sako karo istorijos ekspertas, Sirakūzų universiteto Maksvelo mokyklos dekano padėjėjas ir buvęs Pentagono patarėjas Markas R. Jacobsonas.
Putino nesugebėjimas nuspėti opozicijos lygio ir vėlesnio pasipriešinimo, su kuriuo jo pajėgos susidurs iš ukrainiečių, paskatino jį pradėti karą, kurio jo pajėgos nebuvo pasirengusios atlaikyti nuo pat pradžių. Siekdama pradėti šoko ir baimės kampaniją, dėl šio klaidingo skaičiavimo Rusija negalėjo pasiekti greitos, ryžtingos pergalės, kurios siekė ir tikėjosi, todėl jos pajėgos atsidūrė tokioje situacijoje, kai įprastinė karinė pergalė gali būti nepasiekiama.
Nepaisant to, kad žvalgyba yra viena didžiausių Rusijos stiprybių, Jacobsonas teigė, kad ankstyvieji šio karo rezultatai rodo didelių klaidų. Jis sakė, kad žiūrint iš šalies atrodo, kad Rusijos vertinimai apie Ukrainos pasipriešinimą buvo surinkti neteisingai arba galbūt niekada nebuvo pateikti Putinui, tačiau taip pat gali būti, kad jis visiškai ignoravo pranešimus.
Pasak Jacobsono, atrodo, kad Putinas tvirtai tikėjo, kad „rusai ir ukrainiečiai buvo viena tauta“ ir kad įsiveržę į šalį jo karius pasitiks Ukrainos žmonės, kurie priims abiejų šalių „vienybę“. Jei tai teisinga, toks mentalitetas gali būti pagrindinė Rusijos nesėkmių priežastis.
Jacobsonas teigė, kad toks sprendimų priėmimas autokratinėse sistemose nėra jokia naujiena.
„Mes matėme tai anksčiau su tam tikro tipo asmenybėmis“, – sakė Jacobsonas. „Jų atsisakymas tikėti viskuo, kas prieštarauja jų pasaulėžiūrai, iš tikrųjų yra lyderių strateginių nesėkmių DNR“.
Jacobsonas teigia, kad sprendimas pradėti karą, nepaisant prieštaringų žvalgybos žinių, yra tas, kuriam taikoma garsioji Marko Tveno citata, kad „istorija nesikartoja, bet ji dažnai rimuojasi“. Tačiau jis pridūrė, kad šiuo atveju rimas yra „netobulas“.
Prieš imdamasis tokio dalyko, kaip karas, atviro mąstymo lyderiui yra naudingiausia apsvarstyti alternatyvią žvalgybą, kuri neparemia sprendimo. Irako karo atveju viena iš pagrindinių invazijos priežasčių buvo žvalgyba, pagal kurią buvo manoma, kad Husseinas sukūrė pažangią cheminio ginklo programą – garsiuosius „masinio naikinimo ginklus“.
Dviejose JAV Senato paskelbtose ataskaitose – praėjus metams po karo ir po ketverių metų, nustatyta, kad tuometinio JAV prezidento Busho administracija klaidingai pristatė žvalgybos duomenis ir Irako grėsmę „dėl Irako cheminių ginklų gamybos pajėgumų“.
Jacobsonas sakė, kad politikos formuotojai nusprendė įsiveržti į šalį nepasikonsultavę su žvalgyba.
Vis dėlto, nors kai kurie JAV žvalgybos duomenys apie invazijos priežastis galėjo būti netikslūs, tai nesutrukdė šalies karinei strategijai. Kolorado demokratų atstovas Jasonas Crow, pelnęs bronzos žvaigždę už tarnybą armijos reindžeriu per Samavos mūšį, sakė, kad jis ir jo bendražygiai ėjo į mūšį „žinodami, ką daro“, o tai, jo teigimu, neatrodo, kad žinotų rusai.
Crow pažymi, kad daugelis Rusijos karių nežinojo, kad eina į karą, o manė, kad eina į mokymus, nes buvo apgauti Kremliaus. Putinas pasiuntė į Ukrainą daugybę Rusijos sausumos pajėgų, tačiau, veikdama pagal neapgalvotą strategiją, didelė jų kariuomenė pasirodė ne tokia veiksminga, nei daugelis iš pradžių tikėjosi.
Crow'as mano, kad netikėtumas greičiausiai išgąsdino ir demoralizavo Rusijos karius, ir pridūrė, kad prastai vykdoma Rusijos logistika dar labiau pablogino situaciją. Rusijos tiekimo vilkstinės patyrė mechaninių problemų, trukdančių jos tiekimo grandinėms. Maisto, vandens, dujų ir kitų būtinų atsargų trūkumas yra svarbūs veiksniai, darantys įtaką Rusijos armijai.
Tęsinys kitame puslapyje:
Be akivaizdaus Rusijos nerūpestingumo savo ginkluotosiomis pajėgomis, Crow kaip vieną didžiausių trūkumų nurodo nesugebėjimą veiksmingai vykdyti kombinuotų ginklų operacijų. Rusijai sunkiai sekėsi dominuoti Ukrainos oro erdvėje, be to, ji patyrė nuostolių laivyne. Crow teigia, kad veiksmingos kombinuotos ginkluotės operacijos buvo raktas į 2003 m. JAV atakos prieš Iraką sėkmę ir gali būti pagrindinė Rusijos sunkumų Ukrainoje priežastis.
Peteris Mansūras, išėjęs į pensiją armijos pulkininkas, Irako karo metu dirbęs generolo Davido Petraeuso vykdomuoju karininku, o dabar Ohajo valstijos universiteto karo istorijos ekspertu, sutiko su Crow vertinimu.
Irake amerikiečių vadovaujamos pajėgos sugebėjo palyginti greitai pasiekti oro viršenybę, sakė Mansūras. Jis sakė, kad kadangi oro viršenybė yra būtina kombinuotoms ginkluotės operacijoms, Rusija nesugebėjo pasiekti 2003 m. Amerikos demonstruojamų šoko ir baimės galimybių. Be šio sugebėjimo Rusija negali suardyti priešo formacijų ir kovoti su puolamaisiais smūgiais, su kuriais JAV susidūrė 2003 m. Irake.
Mansūras sakė, kad Amerikos oro operacijos leido jai sėkmingiau pasiekti savo tikslus 2003 m. Oro viršenybė leido JAV vadovaujamoms pajėgoms naudoti valdomąją amuniciją, kuri padėjo koalicijai konkrečiu būdu nusitaikyti į priešą, todėl sumažėjo žalą civilinei infrastruktūrai. Dėl šios priežasties Amerika nebuvo priversta sunaikinti ištisų miesto kvartalų.
Civilinė infrastruktūra reikalinga pokariu, kad būtų galima paremti šalies atstatymą. Be to, Irake, be Irako respublikonų gvardijos, kuri buvo tiesiogiai pavaldi Husseinui, Mansūras teigė, kad amerikiečių pajėgos sutiko ribotą pasipriešinimą. Jis įtaria, kad tik apie 20% Irako gyventojų palaikė Huseino režimą.
Invazijos metu daroma ribota žala, o kartu imamasi priemonių, kad būtų išvengta civilių aukų, invazijos pajėgos tampa patikimesnės ir labiau palaikomos. Rusijai nesiėmus šių atsargumo priemonių bet kokia pergalės perspektyva, kurią ji galėjo palikti, gali tapti nepasiekiama.
Kadangi Putino armija nesilaikė amerikiečių strategijos vykdyti tikslius smūgius, kurie padeda pasiekti oro dominavimą, Rusijos pajėgos atsigręžė į vieną iš pagrindinių stiprybių – sunkiąją artileriją. Rusija siekė įgyti karinį dominavimą, vykdydama intensyvius apšaudymus ir sulygindama civilinę infrastruktūrą, darydama didelę žalą ir dėl to yra daug civilių aukų.
Ukrainiečiai atkakliai kovoja už savo demokratiją, o prezidentas Volodymyras Zelenskis turi didžiulę nacionalinę paramą, o tai ryškus kontrastas Husseino palaikymui 2003 m. Taigi, net jei Rusija gali palenkti Ukrainą, mažai tikėtina, kad jos žmonės susiburtų aplink Putino sudarytą marionetinė vyriausybę, o tai reiškia, kad kovos greičiausiai tęsis, net jei jo tikslai bus pasiekti.
