Vasario 24 d. 5 val. ryto ukrainiečius pažadino siaubingi sprogimų ir oro pavojaus signalų garsai. Tą dieną Rusijos Federacijos ginkluotosios pajėgos klastingai užpuolė mūsų šalį, o Ukrainos žmonių gyvenimas pasikeitė visiems laikams.

Įmonės "Sigma Software Group" svarbiausias prioritetas nuo tos dienos buvo žmonių saugumas. Vadovaudamiesi veiklos tęstinumo planu, pradėjome savo specialistų ir jų šeimų narių evakuaciją iš Charkovo ir kitų miestų į vakarinę Ukrainos dalį ir užsienį. Šiandien, nepaisant sudėtingos situacijos, daugiau nei 90 % iš 2000 darbuotojų komandos toliau dirba ir teikia klientams aukščiausios kokybės paslaugas, todėl klientai didžiuojasi, kad dirba su mumis.

Tačiau net ir tokioje situacijoje, kai daugelis iš mūsų buvo priversti palikti savo namus ir greitai prisitaikyti prie naujos normalios situacijos (ir vėl!), randame būdų ir išteklių paremti tuos, kuriems reikia pagalbos. Taigi, mūsų darbuotojai paaukojo daugiau nei 320 000 JAV dolerių ir pervedė juos Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms. Daugelis mūsų specialistų pradėjo padėti savanorių organizacijoms, kai kurie prisijungė prie kariuomenės ir teritorinės gynybos pajėgų, kiti savarankiškai gabena maistą ir vaistus.

Pateikiame keletą istorijų iš "Sigma Software" šeimos narių, kurie susidūrė su nepagrįsta ir neišprovokuota agresija ir atlaikė, kad ir kas nutiktų.

Pabėgimas nuo apšaudymo

Marijai, įdarbinimo grupės vadovei iš Charkovo, kuris yra antras pagal dydį Ukrainos miestas, vasario 24-osios rytas prasidėjo gana anksti. "Aš sirgau ir negalėjau miegoti dėl kosulio. Taigi atsikėliau iš lovos išgerti vaistų. Buvo pusė šešių ryto. Nieko negirdėjau, tik mačiau daugybę žmonių, besibūriuojančių gatvėse. Tačiau neskyriau tam daug dėmesio. Kadangi nebegalėjau užmigti, įjungiau pranešimus mobiliajame telefone ir atsidariau nešiojamąjį kompiuterį, kad galėčiau šiek tiek padirbėti. Tuomet ir sužinojau."

Marija su šeima Charkove praleido beveik savaitę. "Pirmąją invazijos dieną bandėme pasislėpti metro stotyje, bet ilgai ten išbūti buvo labai sunku, ypač su vaiku, kuriam vos prieš kelias dienas sukako šešeri. Todėl galiausiai pasislėpėme savo buto koridoriuje", - pasakoja Marija.

Marija į darbą grįžo pirmadienį, tada ji su šeima dar neketino išvykti iš miesto. Viskas pasikeitė, kai prasidėjo rimtas apšaudymas ir oro antskrydžiai. Antradienį Marija jau buvo įsitikinusi, kad jie turi palikti Charkovą. Ji sako, kad tai buvo sunkus ir bauginantis sprendimas. "Anksčiau evakuoti kolegos mane palaikė savo pasakojimais, todėl savo šeimą įtraukiau į kitą "Sigma Software" evakuacijos sąrašą. Išskridome kovo 2 d."

Vietoj vis didėjančios baimės ji pajuto užtikrintumą dėl to, kas jų laukia. Viskas buvo suorganizuota: autobusas, saugiausias įmanomas kelias, 5 dienų nakvynė viešbutyje Lvove su maistu (viską apmokėjo įmonė), tolesnis apgyvendinimas poilsio komplekse visam mėnesiui kartu su darbo vietomis ir technine pagalba. "Visą laiką bendrovė nuolat pranešinėjo apie įvykius, dalijosi geromis naujienomis, siuntė naudingus patarimus ir pan. Būnant užrakintam bute ar slėptuvėje taip svarbu turėti šį ryšį, jausti rūpestį ir pagalbą", - prisimena ji.

Be mylimųjų ir kompanijos paramos jiems tikriausiai nebūtų pavykę pabėgti.

Siaubingų įvykių ir jausmų kaleidoskopas

Įmonės personalo vadovė Sofija dar neseniai gyveno Charkove. Ankstyvą vasario 24-osios rytą ji pabudo nuo apšaudymo garsų ir pasakė motinai, kuri gyveno kartu su Sofija ir jos sūnumi: "Mama, prasidėjo karas, turime išvykti".

Lengviau pasakyti nei padaryti. Jai buvo nesuprantama, kaip jie gali tai padaryti be automobilio ir tokioje situacijoje. "Viskas buvo tarsi siaubingų įvykių ir jausmų kaleidoskopas. Laimingo atsitiktinumo dėka mums pavyko tą patį rytą su sesers šeima išvykti iš miesto ir kurį laiką apsistoti pas juos naujoje vietoje."

Tačiau maždaug po savaitės jie turėjo persikelti toliau ir autobusu išvyko į Dnieprą (miestą centrinėje Ukrainos dalyje). Jie atvyko vėlai vakare, jau galiojant komendanto valandai, ir nakvojo netoliese esančiame viešbutyje. "Tuo metu stresas ir nervinė įtampa padarė savo. Vos galėjau mąstyti, neprisiminiau jokios informacijos apie veiksmus tokioje situacijoje, nors iš tikrųjų ją turėjau, nes buvau evakuaciją organizuojančioje komandoje. Ir jaučiausi kalta, kad neatlikau savo darbo", - sako Sofija.

Visiškai nevilties apimta ji paskambino savo komandos vadovui, kuriam pavyko Sofiją nuraminti, užtikrinti, kad visas jos užduotis atliks kiti žmonės, kol ji bus pasiruošusi grįžti į darbą, ir nurodyti tolesnius veiksmus. Tada ji susisiekė su biuro vadovu, kuris suteikė Sofijai dar daugiau pasitikėjimo. "Jau kitą dieną nuostabių kolegų dėka turėjau viską, ko man reikėjo: butą, kuriame galėjau apsistoti (be jokio mokesčio!), darbo vietą ir visokeriopą dėmesį."

Dabar Sofija yra Lvove. Kai iš Dniepro išvyko įmonės evakuacijos autobusas, ji prisijungė prie 32 bendradarbių, kurie taip pat buvo priversti palikti savo namus. Tačiau šį kartą Sofija jautėsi daug geriau: "Žinojau, kad bendrovė pasirūpins manimi ir mano šeima."

800 žmonių apgyvendinimas per savaitę

Keitė yra kilusi iš Chersono, bet pastaruosius penkerius metus gyvena Kijeve. Keitė yra "Sigma Software" vyresnioji renginių vadybininkė. Ji reklamuodavo bendrovės prekės ženklą Ukrainos ir pasaulio renginiuose.

"Tam tikra prasme mano istorija neatrodo tokia dramatiška, kaip mano kolegų, kuriems teko bėgti nuo apšaudymo. Tačiau giliai viduje karas kiekvienam iš mūsų palieka tuos pačius randus - esame priversti palikti savo namus ir stebėti, kaip jų šalis kenčia nuo invazijos", - sako ji.

Keitė nusprendė išvykti iš Ukrainos likus dviem dienoms iki karo pradžios. Vasario 22 d. kartu su šeima ji išskrido į Tbilisį Gruzijoje, nežinodama, kiek dienų ar savaičių ten praleis. "Vasario 24-osios rytą supratau, kad pasielgiau teisingai, įtikinėdama savo artimuosius. Dabar bent jau manėme, kad esame saugioje vietoje. Tačiau tai truko neilgai. Gruzijos gyventojai, susirinkę į masinius protestus prieš Rusijos agresiją, išreiškė didelę paramą Ukrainai. Dėl šių neramumų ir ten nebebuvo saugu, todėl atsidūrėme Bulgarijoje", - prisimena Keitė.

Nuo pat pirmos dienos ji prisijungė prie bendrovės savanorių komandos, kuri padėjo kolegoms evakuotis ir palikti rajonus, kuriuose kovojama. "Man tai buvo tarsi išsigelbėjimas - nuo sunkių minčių ir jausmų. Žinojau, kad turėčiau padėti kitiems, nes aš buvau saugi, o jie kentėjo nuo gyvybei pavojingų dalykų ir baimės."

Keitė prisijungė prie komandos, kuri ieškojo laikino būsto žmonėms, evakuojamiems iš Charkovo, Kijevo, Dniepro ir kitų miestų. Jie organizavo visą parą veikiančią karštąją liniją. "Keturi mano kolegos buvo pasiekiami telefonu bet kuriuo paros metu. Ieškoti 1-2 nakvynių vienu metu buvo pasitelkta 10 žmonių komanda. Mano užduotis buvo koordinuoti komandos darbą ir jos bendravimą su žmonėmis. Vos per savaitę pavyko rasti vietą 800 kolegų ir jų augintinių - apie 120 kačių, šunų, žiurkėnų ir kitų gyvūnų", - sako Keitė.

Šiandien Keitė jaučia liūdesį ir skausmą dėl savo šalies, bet taip pat didžiuojasi ir jaudinasi dėl savo bendradarbių, kurie suvienijo jėgas ir darė neįmanomus dalykus, kad padėtų ir palaikytų vieni kitus.

Komentarai ()