[Žinios trumpai] „Rusai grįžo iš Gostomelio pikti kaip šunys“: Dimerio gyventoja pasakojo, ką darė Ukrainos kariuomenės apdaužyti ir sužvėrėję rusų kariai ()
„Rusai grįžo iš Gostomelio pikti kaip šunys“: apie gyvenimą okupacijoje kalbėjo Dimerio gyventoja.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Vietos gyventoja Olga Simonova pasakojo, kad pirmoji karinė technika į Dimerį pradėjo važiuoti vasario 25 d., praneša lb.ua.
„Pirmą savaitę jie mus aplenkė ir nuvyko į Liutežo placdarmą (aikštė susirinkti kariuomenei, – Red.). Jis yra 15 kilometrų nuo mūsų. Tačiau dėl to, kad nėra elektros ir nustojo veikti ant užtvankos siurbliai, Irpeno upė įgijo ankstesnį tūrį. Tai nebuvo rusų plano dalis, jie to nesitikėjo. Jie bandė pereiti upę ir ten juos jau pasitiko mūsų kariškiai. Rusai grįžo labai pikti“, – pasakojo Olga.
Po savaitės rusai pradėjo įsikurdinėti Dimeryje. „Jie užėmė „Viknaland“ gamyklą – verslą, kuris iš Donecko pas mus atsikėlė prieš 8 metus. Gamykloje rusai įrengė savo amunicijos sandėlį, o vietinius pradėjo aktyviai vesti į rūsį. Ten jie buvo laikomi ir kankinami“.
Iš pradžių rusai pareiškė, kad atėjo „gelbėti“ dimeriečių.
„Ir kai nesutikome, kad mus išgelbėtų, jie pasidarė labai agresyvūs“, – sakė Olga. – Žmonės buvo išvežti. „Viknaland“ gamykloje vyrai ir moterys ant betoninių grindų gulėjo 20-30 dienų“.
|
Moteris taip pat pasakojo, kad rusai labai norėjo sužinoti, kaip išsiurbti vandenį iš Irpeno upės, kad vis dėlto pasiektų Liutežo placdarmą. Jie paėmė į nelaisvę inžinierių ir tardė, kaip išsiurbti vandenį. Jis paaiškino, kad reikia elektros, jog siurbliai veiktų. Okupantai paklausė: „O kaip kitaip išpumpuoti vandenį?“ Inžinierius atšovė „Na, išgerk“. Jam sulaužė pirštus. Bet bent jau jis gyvas, ir ačiū už tai“.
Moters teigimu, Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms pataikius į „Viknaland“ gamyklą, kadangi ten buvo įsibrovėlių amunicijos sandėlis, kilo gaisras, tačiau vienas vietos gyventojų atidarė duris, kad išlaisvintų kalinius.
Tuo tarpu per okupaciją Dimeryje dingo 30 belaisvių.
Visą okupacijos laiką Olga padėjo mamai ligoninėje. Prasidėjus karo veiksmams, ten pradėjo atvykti sužeistieji.
Ji teigė, kad vaistų neužteko ir dvi savaites nepavyko jų pristatyti į Dimerį. Visa tai nesutrukdė ligoninei, kurioje nebuvo operacinės ir reikalingų vaistų, priimti ir gelbėti sužeistuosius.
Olga pažymėjo, kad Dimeryje gyvenantis vaikų traumatologas liko ligoninėje – jis buvo atsakingas už visą darbą su sužeistaisiais.
„Per okupaciją Dimeryje gimė 5 berniukai. Prieš tai mūsų ligoninėje nebuvo nė vieno gimdymo, turbūt 25 metus. Padarėme vieną tokį didelį skyrių koridoriuje – ir visi ten gimė“, – pasakojo Olga.
Per tą laiką į ligoninę paguldyta apie 30 sužeistųjų.
„Vaikinas, mano draugas, mirė. Jis nešė maistą, o iš jo padarė tiesiog rėtį. Mes nežinojome, kur jis dingo. Ryte žmona iškėlusi rankas vaikščiojo pas tuos rusus, kurie jį sušaudė, ir dvi valandas maldavo duoti kūną palaidoti“, – prisiminė Olga.
Sunku buvo ir laidoti – kapinės buvo užminuotos. Reikėjo įtikinti rusus išvalyti minas ir leisti laidoti.
Įsibrovėliai paskyrė naują vietos vadovą Dimeryje. „Nežinome, kur jis dabar yra, bet Saugumo tarnyba jo atėjo pirmiausia“, – sako Olga.
„Jis tikrai norėjo būti viršininku. Anksčiau ėjo OTG vadovo pareigas. Tačiau už jį nebuvo balsuota dėl jo narkotikų istorijos“.
Rusai sukūrė naują hierarchiją, nuėmė Ukrainos vėliavas.
„Turėjome kovojančius buriatus – taip juos vadinome. Kurie sakė, kad atėjo mūsų išvaduoti. Ir jie patys stebėjosi, kad pas mus namuose yra tualetai: „Net name tualetai yra?“
„Turite tokio storio televizorių?! Turite asfaltą? Ten, kur aš gyvenu, tokių automobilių nėra.“
„Ir visa tai sako tas, kuris atėjo manęs išvaduoti“, – juokiasi moteris.
„Dimeryje taip pat buvo Nacionalinė gvardija ir Kadyrovo vyrai. Eidami į Gostomelį, jie grįžo ir vėl susibūrė. Buvo samdinių ir šauktinių, buvo kariškių. Tačiau absurdiškiausi buvo kovojantys buriatai“, – prisimena ji.
Olga sako, kad užpuolikai iš Gostomelio grįžo labai pikti:
„Jie ten subombarduojami – ir grįžta pikti kaip šunys. O po trijų dienų vėl važiuoja į Kijivą. Įdomu tai, kad jie net nežinojo, kas vyksta kituose kontrolės punktuose – vienas su kitu nebendravo, o jų pačių telefonus vadovybė privertė sušaudyti“, – pasakojo moteris.
Likus trims dienoms iki Rusijos paskelbimo, kad iš šiaurės išves kariuomenę, okupantai pradėjo eiti į visus namus ir vogti iš ten daiktus.
„Gaila, kad nenufotografavau to šarvuočio – jis buvo su viskuo, kas yra pasaulyje: foteliais, kilimais, sietynu. Viskas sukrauta, surišta, o jie sėdi viršuje“, – pasakoja Olga.
Vogė ir visureigius, „išdidžiai“ išvežė ir Dimerio gyventojų turtą.
Pats Dimeris yra daugiau ar mažiau nepaliestas. Kai kaimas buvo išlaisvintas, pirmiausia buvo iškabintos Ukrainos vėliavos. O per upę permetė pontoną, kad galėtų pristatyti tai, ko reikia.
„Dabar net neturiu teisės sakyti, kad jaučiamės blogai. Taip, elektros nėra, bet stovi mūsų kariai, kurie šypsosi, prie jų galima prieiti bet kokiu klausimu – ir jie padės!“, – reziumavo moteris.
