Nekalta ir graži atrodo mintis, kilusi miesto išvarginto žmogaus galvoje – emigruoju į gamtą. Tačiau toks sprendimas gali pasirodyti keistas ir nelogiškas, jei tai sako aplinkosauga susirūpinęs, už geresnį pasaulio rytojų kovojantis žaliasis. Kodėl?

Būtinos permainos

Į šį klausimą nesunku atsakyti. Gana prisiminti, jog šiandien daugiau nei pusė pasaulio žmonijos gyvena miestuose. Ne kas kitas, o tik šie griozdiški žmonių telkiniai yra pačios sopiausios planetos dėmės. Sunku nusakyti, kur prasideda ir pasibaigia šiuolaikinio miesto ribos, ne fizinės, bet socialinės, ekonominės, industrinės ir kultūrinės. Miestų savarankiškumas – iliuzija. Jiems visada reikėjo šaltinio, prie kurio prisisiurbę galėtų gyvuoti, jiems visada reikėjo vieniems kitų. Šiandien kaip niekada anksčiau.

Iš tolimiausių ir įvairiausių kampų į miestus suplaukia prekės ir gėrybės, medžiagos ir energija, į atokesnes vietas iš jų išteka visa, kas liko nesuvirškinta. Miestai – tai mes, todėl jei viliamės sutramdyti beatodairišką ir pražūtingą vartojimo šėlą, negalime tiesiog nusisukti, bėgti nuo viso to kuo toliau. Keisdamiesi patys, keiskime ir savo miestus. Vadiname save planetos valdovais, kai iš tiesų dažnai esame tik visą siaubiantys barbarai. Valdyti – tai ne išnaudoti, valdyti reiškia sugebėti prisiimti atsakomybę. Laimė, vis daugiau žmonių ima tai suvokti, o darnūs miestai kyla ne tik ateities vizijas kuriančiųjų sąmonėje, jie jau tampa neginčijama tikrove.

Įkvepiantys pavyzdžiai

Darnus arba ekologiškas miestas visų pirma yra toks, kuriame gyvenimas ir veikla suplanuoti siekiant kuo mažesnio poveikio aplinkai. Itin didelis dėmesys skiriamas oro ir vandens kokybei gerinti bei taupiam energijos vartojimui. Miestų, kurie plėtojami vadovaujantis darnios plėtros principais, pagrindinis tikslas – sumažinti savo ekologinį pėdsaką, taršos mastą, pagaliau atsikratyti planetos parazitų vaidmens ir įkūnyti kadaise prarasto darnaus gyvenimo su gamta idėjas. Tam, kad šios idėjos sėkmingai skintųsi kelią realybės link, iniciatyvos ėmėsi buvęs Talino miesto meras Jüri Ratas. 2006 m. gegužę jo kvietimu į sostinę susirinko būrys ekspertų, 15 Europos miestų ir Estijos miestų asociacija tuomet pasirašė memorandumą, kuriuo įsteigė Žaliosios Europos sostinės prizą.

Šiuo apdovanojimu siekiama paskatinti Senojo žemyno miestus vienas kitam tapti pavyzdžiais, rodančiais, jog įmanoma suderinti nuolatinę plėtrą su ekologija. Kiekvienais metais šis garbingas vardas suteikiamas tik vienam miestui, jau pasiekusiam akivaizdžių ir reikšmingų rezultatų aplinkosaugos srityje. Tačiau laimėtojui nevalia užmigti ant laurų, jis ir toliau privalo vykdyti prisiimtus ilgalaikius įsipareigojimus taikyti tvarios plėtros principus bei stengtis teigiamiems pokyčiams įkvėpti kitus miestus, perduoti savo patirtį tuo pačiu keliu einantiems.

Šiandien šią iniciatyvą palaiko daugiau nei 40 didžiausių Europos miestų, kurie kasmet siekia būti pripažinti žaliausiu ir ekologiškiausiu žemyno miestu. Pirmoji šiuo titulu 2010 m. pasipuošė Švedijos sostinė Stokholmas, šiemet Žaliosios Europos sostinės vardu didžiuojasi Vokietijos uostamiestis Hamburgas, o kitąmet estafetę perims šiaurės ispanų Vitorija-Gasteisas. Visi šie miestai jau turi kuo pasidžiaugti, turi ko ir kitus pamokyti.

Žaliuojantis ir žydintis

Žaliosios erdvės – neatskiriama šių miestų dalis, lygiavertis miesto mūrams ir gatvėms elementas, darniai įsiliejantis į bendrą urbanistinę panoramą. Vos tik Vitorijos-Gasteiso gyventojai nusprendė norintys gyventi darniau ir sveikiau, buvo suskubta atkurti pramonės ir žemės ūkio klestėjimo laikais nualintas žaliąsias miesto zonas. Šiandien šiame baskų sostine vadinamame mieste vienam gyventojui tenka net 42 kvadratiniai metrai žalumos. Čia klesti 40 parkų, ošia 80 000 medžių ir želia 200 000 krūmų. Šalia tradicinių liepų, uosių, platanų ir kaštonų puikiai jaučiasi egzotiškos, iš Tolimųjų Rytų atkeliavusios rūšys. Miestą juosia natūralūs plaučiai – savotiškas žaliasis žiedas, kuris kartu su gausybe parkų ir kilometrus nusidriekusiomis alėjomis daro miestą panašų į didžiulį botanikos sodą. Puikiai sutvarkytomis žaliosiomis zonomis gali pasidžiaugti ir miestai, kuriuose ryškiausias vandens elementas. Štai ant Elbės upės krantų plytinčiame Hamburge tiltų yra daugiau nei Venecijoje, Amsterdame ir Londone kartu sudėjus, o žaliųjų erdvių, parkų ir sodų čia yra daugiau nei kuriame kitame Vokietijos mieste.

Išraizgytame gausybės kanalų, tiltų ir molų Stokholme žaliųjų plotų taip pat netrūksta, net 95 % miesto gyventojų gyvena ne daugiau nei 300 metrų atstumu nuo jų. Žaliosios miesto erdvės ne tik gerina aplinką, mažina oro užterštumą, bet ir teigiamai veikia žmonių sveikatą, tausoja gyvąją gamtą, daro miestą patrauklesnį bei padeda išlaikyti savitumą. Tačiau tam, kad miestas būtų vadinamas ekologišku, tik jų neužtenka.

Švari energija – švarus oras

Vieni svarbiausių žaliojo miesto bruožų – darnus požiūris į energijos išteklius. Švarios energijos gavyba pasitelkus saulę, vėją, vandenį ar biomasę leidžia miestui išsivaduoti iš baigtinių energijos šaltinių priklausomybės ir atsiriboti nuo su jais susijusių politinių, ekonominių ir aplinkosaugos problemų, kurios kasdien tampa vis opesnės. Štai Stokholmas užsibrėžė iki 2050 m. tapti visiškai nepriklausomu nuo iškastinio kuro, o Hamburgas iki tų pačių metų numatė net 80 % sumažinti anglies dvideginio emisijas. Jau dabar nuosekliai mažinant iškastinio kuro naudojimą ir didinant energijos gavybą iš atsinaujinančių šaltinių bei vykdant kryptingą energijos taupymą skatinančią politiką Vokietijos uostamiesčiui išskiriamo CO₂ kiekį nuo 1990 m. pavyko sumažinti 15 %.

Šiuos tikslus pasiekti padeda viešojo transporto gerinimas bei pažangiausių technologijų miesto audinyje diegimas. Švedijos sostinėje beveik visas viešajam transportui reikalingas kuras gaunamas iš atsinaujinančių šaltinių, daugelis autobusų varomi biodujomis, o metro ir tramvajams naudojama elektra gauta iš vėjo jėgainių ar hidroelektrinių. Visos trys žaliosios Europos sostinės stengiasi, jog gyventojams vis rečiau reikėtų sėsti prie nuosavo automobilio vairo, sudarydamos puikias sąlygas viešajam susisiekimui bei dviračių eismui.

Protingi namai

Švarioji energija atkeliauja ir į namų ūkį. Hamburge, Elbės saloje, atkuriamas Vilhelmsburgo rajonas, kurį gyventojai jau buvo užmiršę. Senieji pastatai čia renovuojami taip, kad energija būtų ne tik taupoma, bet ir gaunama tik iš vietoje esančių šaltinių. Siekiama, jog šis rajonas taptų neutralus CO₂ požiūriu, t. y. nepaliktų jokio ekologinio pėdsako. Saulės ir vėjo energija pasitelkiama ir pavyzdingame Švedijos sostinės rajone Hamarbyje. 50 % kiekvienam pastatui reikiamos šilumos čia gaunama iš saulės kolektorių. Šis rajonas Stokholme šiandien yra vienas geriausių pavyzdžių, kaip gali būti įgyvendinta darnaus miesto vizija. Kiekviename rajono pastate yra atliekų surinkimo kambarys. Iš jo požeminiu vamzdynu atliekos keliauja į centrinę perdirbimo stotį, kurioje paverčiamos biokuru.

Daugiau jokių sąvartynų ir šiukšlių konteinerių! Viskas Hamarbyje organizuota taip, jog aplinka tausojama beveik be gyventojų pastangų, net sakoma, jog apsigyvenusieji čia savaime taps ekologiškai sąmoningesni. Daugelyje namų įrengtos sistemos leidžia kelis kartus naudoti tą patį vandenį, antrą kartą – pastatui šildyti. Lietaus vanduo čia taip pat tampa vertingas, jį surenka specialūs įrenginiai, kurie leidžia šiuo sukauptu vandeniu laistyti žaliuosius rajono plotus. Vandens išteklių taupymo programos itin reikšmingos pietų Europos miestams, kurie jau seniai susiduria su šio mėlynojo aukso trūkumu. Šioje srityje pirmaujantis Vitorija-Gasteisas gali įkvėpti ir kitus. Į vandens sektorių čia investuojama itin daug, gerinama vandens kokybė, o kad vandens nuostoliai būtų mažesni, sprendžiamos nuotėkio problemos. Ispanai siekia, kad jų mieste vandens sąnaudos neviršytų 100 litrų vienam žmogui per dieną.

Viskas ranka pasiekiama

Darniuose miestuose taupomi ne tik vertingi ištekliai ir energija, bet ir žemės plotas. Siekiama kuo efektyviau išnaudoti teritoriją, atkurti apleistas zonas, prikelti naujam gyvenimui senąsias. Ekologiškas miestas – tai kompaktiškas miestas. Siekiant apsaugoti aplinkines teritorijas, miškus naujų miesto rajonų plėtra stabdoma tinkamai išnaudojus visas miesto teritorijos žemes. Tankiai apstatytą plotą lengviau aprūpinti vandeniu ir energija, gyventojams teikiamos kokybiškesnės paslaugos. Mišrus miesto projektas leidžia suderinti pramoninius, gyvenamuosius, komercinius ir industrinius objektus, o tai mažina kelionių į darbą, parduotuves ar iki laisvalaikio zonų atstumus.

Būtent tokiais principais remiantis kuriamas naujasis Hamburgo rajonas – HafenCity. Naujasis uostas kyla buvusioje pramoninėje teritorijoje, visai šalia miesto centro ir jau šiandien yra tituluojamas didžiausiu Europoje modernios ir darnios miesto plėtros pavyzdžiu.

Projekto vykdomasis direktorius Jurgenas Brunsas-Berentelgas aiškina: „Stengėmės išvengti aiškaus zoninio suskirstymo, kai verslo ir pramonės erdvės atskirtos nuo gyvenamųjų. HafenCity kultūros ir visuomeninės institucijos, tokios kaip meno galerijos, muziejai ir universitetas, glausis šalia komercinių struktūrų ir gyvenamųjų namų. Prabangių apartamentų kaimynystėje bus butai, kuriuose galės gyventi vidutines pajamas gaunantys žmonės. Pirmoji rajono mokykla, kaip ir senelių namai, jau atidaryta.“

Naujasis Hamburgo uostas – ne pilka ir triukšminga, kroviniais užgriozdinta teritorija, bet daugeliui patraukli, gyvybe pulsuojanti erdvė.

Visi trys žaliosios Europos sostinės titulu apdovanoti miestai akivaizdžių rezultatų pasiekė ne per vieną dieną. Atkaklų judėjimą geresnio rytojaus link puikiai iliustruoja Vitorijos-Gasteiso miesto tarybos narės pasakyti žodžiai. Atsiimdama miestui suteiktą apdovanojimą, ji pabrėžė, jog tai ne jos savivaldybės nuopelnas, bet 30 metų trunkančio nuoseklaus darbo vaisiai. Pasak jos, projektai buvo sumanyti taip, kad nepaisant įvairių politikos pokyčių bet kurios valdžios tikslas būtų nuolat gerinti miesto gyvenimą.

Tik miestai savo rankose laiko sveikesnės ir švaresnės ateities raktus, nes juose gyvena net 80 % Europos gyventojų. Privalome juos tobulinti.

Redakcijos skiltis

• Ar dėl to? 8
• Nemirtingo žingsnio taktu
  J. Aistis. Peizažas 10
• Ta akimirka žavinga
  Stambiausias Lietuvos medis – Gojaus ąžuolas 11
• Miškas ir mes
  A. Lankelis. Apie keistus ir gražius medžius 12
  A. Brukas. Vokiečių okupacijos aukos (III) 14
  Iš valstybinių miškų 16
  Kas naujo pasaulyje 17
• Pokyčių verpetuose
  V. Skafaru. Šviesus rytojus kuriamas miestuose 18
  D. Vainauskienė. Atradimai po “žaliuoju stalu” 22
• Savas miškas
  P. Laurinavičius. Miškai turi klestėti 26
• Iš raudonosios knygos
  Skiauterėtasis tritonas 29
• Pažintis
  I. Požėlienė. Dosni miško versmė 30
• Medis ir verslas
  Pirties diena Rumšiškėse 34
  Skelbimai 39
• Medžioklė
  V. Ribikauskas. Raguotasis “donkichotas” 42
  L. Juodvalkienė. Medžioklė Afrikoje 44
• Laisvalaikis
  L. Juodvalkienė. Žvejyba Norvegijoje 46
• Knygų lentyna
  Laukinės gamtos fotografija 2010 49
• Mūsų žosmė
  Atostogos 49
• Pirma buvo žodis
  A. Kazitėnas. Miškas ir žmogus 50
• Būkime sveiki
  D. Červokienė. Pats žoliavimo metas 52
• Medis ir aplinka
  A. Gliožerienė. Kaip rasti takelį į širdies miškelį? 54
• Miško pavilioti
  N. Petrošiūtė. Miškų takais – savęs pažinimo link 58
• Mano medis
  G. Songaila: “Nepamirštu pakelti akių į medį” 62
• Juokai
  Kaip derėtis su telepardavėjais 63

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"

Autoriai: Viktorija Skafaru

Komentarai (3)