Didžiulė sąjunga. 400 balistinių raketų. Į karą ateina „Fateh-110“ ir „Zolfaghar“ ()
Irano raketų programa yra sovietinės technologijos simbiozė su kiniška modifikacija.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Jeigu pasitvirtins informacija apie Irano raketų „Fateh-110“ ir „Zolfaghar“ pasirodymą Rusijos ginkluotosiose pajėgose, Ukrainai bus sunku, perspėjo Oleksandras Kovalenko.
„Reuters“ pranešė, kad į Rusijos Federaciją atvyko keli šimtai Irano raketų.
Tai bloga žinia Ukrainai. Karo apžvalgininkas Oleksandras Kovalenko situaciją pakomentavo savo tinklaraštyje.
„Taigi, Iranas perdavė Rusijai apie 400 balistinių raketų, įskaitant „Zolfaghar“. Apie Irano balistinių raketų „Fateh-110“ ir „Zolfaghar“ tiekimą Rusijai girdžiu nuo 2022 m. spalio mėn iš įvairių šaltinių, bet iki šiol Ukrainoje nepanaudota nei viena Irane pagaminta raketa. Bet tai kol kas... Ir nors „Reuters“ straipsnis nėra oficialus paties fakto patvirtinimas, truputis įžanginės informacijos nepakenks.
Pradėkime nuo „Fateh-110“ , kurios, remiantis atvirais šaltiniais, skrydžio nuotolis yra iki 300 km, o kovinė galvutė sveria iki 600 kg.
„Fateh-110“ buvo sukurta remiantis nevaldoma raketa „Zelzal-2“, kuri savo ruožtu buvo pagaminta „Zelzal-1“ pagrindu. Ir būtent ji leidžia suprasti, kokia yra „Fateh-110“ dabartine forma. „Zelzal-1“ kūrimas prasidėjo Irane, kuriam taikomos sankcijos ir kuris turi ribotą raketų technologiją, po to, kai šalis buvo aprūpinta kiniškomis CSS-8 raketomis.
Kinijos raketa CSS-8, dar žinoma kaip projektas 8610, buvo taktinė „žemė-žemė“ balistinė raketa. Tai buvo ne kas kita, kaip sovietinės S-75 kopija, pritaikyta antžeminiams smūgiams. Išskirtinis šių raketų bruožas buvo jų paleidimas kampu. „Zelzal-1“ netgi atkartojo Kinijos raketų charakteristikas, t.y. jos skrydžio nuotolis iki 200 km, o kovinės galvutės masė – apie 500 kg. Tačiau ne tik CSS-8 turėjo įtakos Irano raketų programos plėtrai. Ji taip pat absorbavo kitos sovietinės raketos, būtent taktinės 9K52 „Luna-M“, savybes.
Taigi Irano raketų programa yra sovietinės technologijos ir kiniškos modifikacijos simbiozė. Bet kad ir kaip pažvelgtumėte į šią medžiagą, tai yra 9K52 „Luna-M“ ir S-75 kokteilis, o tai, savo ruožtu, rodo, kad Irano raketos gali turėti tokias pačias pažeidžiamas vietas kaip ir sovietiniai anachronizmai, net nepaisant sąlyginio modernizavimo. Tačiau „Zolfaghar“ yra „Fateh-110“ kūrimo tęsinys su ryškiai skirtingomis savybėmis.
Pavyzdžiui, šios raketos, pradėtos naudoti 2017 m., jų veikimo nuotolis yra iki 700 km. Sunku pasakyti, ar tai realu, ar ne, bet atstumo padidėjimas 2 kartus yra labai reikšmingas, kas byloja apie... Ne, ne proveržį, o kažkokį trečiosios šalies įsikišimą, pagalbą raketų programai. Be to, ši raketa gavo ne tik inercinę nukreipimo sistemą, bet ir GPS.
Atsižvelgiant į sankcijas, sunku pasakyti, kas teiks GPS paslaugas Iranui, nebent kalbėtume apie GLONASS.
Todėl nenustebčiau, jei šiuos blokelius galima rasti ir „Zolfaghar“. Tačiau pagrindinė Ukrainos oro gynybos problema bus ta, kad ši raketa turi 579 kg sveriančią kovinę galvutę, kuri artėjant prie taikinio atsiskiria, todėl ją sunku aptikti, sekti ir sunaikinti.
Pavyzdžiui, „Iskander“ raketas šiuo atžvilgiu lengviau perimti. Tiesą sakant, Irano raketos yra „Točka-U“ raketų paleidimo įrenginio ir „Iskander“ raketų paleidimo įrenginio mišinys, turintis savo specifiką.
Algoritmų, skirtų oro gynybai kovoti prieš jas, kūrimas užtruks, tačiau būtų daug geriau, jei partneriai suskubtų aprūpinti Ukraina oro gynybos sistemomis, galinčiomis efektyviai susidoroti su balistiniais taikiniais, būtent „Patriot“ ir SAMP/T. Tiesą sakant, vieninga nesąžiningų šalių grupė dabar kovoja prieš Ukrainą.“
