Dangus virto šviesos siena. Rusų raketa padarė kažką, ko amerikiečiai negalėjo paaiškinti ()
Problema ta, kad iki šiol nežinome, kas tiksliai buvo šis reiškinys.
© DI (Atvira licencija)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Šaltasis karas buvo kupinas istorijų, kuriose viena iš šalių ką nors pastebėdavo akies krašteliu. Atsitiktinai užfiksuodavo kariniais jutikliais arba po daugelio metų ištraukdavo iš pasakojimų žmonių, kurie turėjo tylėti. Visa tai – dėl to, kad riba tarp fizikos, propagandos, žvalgybos ir pasaulio pabaigos baimės tuomet buvo itin plona. Viena iš tokių operacijų buvo susijusi su „Dome of Light“ – „Šviesos kupolu“. Šiuo konkrečiu atveju kalbama ne vien apie keistą reiškinį danguje. Kalbama apie įtarimą, kad stebėdami sovietinės raketos SS-20 paleidimą, susijusį su procedūromis po INF sutarties*, amerikiečiai galėjo pamatyti kažką, kas lenkė jų nuojautą apie tai, kaip atrodys karas su balistinėmis raketomis. Karas, kuriame neužtenka iššauti greičiau ir toliau, nes ne mažiau svarbu tampa apgauti priešininko akis.
JAV žvalgybinis lėktuvas stebėjo sovietų raketą. Staiga jis pamatė kažką kita
1988 m. rudenį JAV RC-135S „Cobra Ball“ stebėjo sovietinės raketos SS-20 „Saber“, SSRS žinomos kaip RSD-10 „Pionier“, paleidimą. Tai nebuvo atsitiktinis lėktuvas atsitiktinėje vietoje. „Cobra Ball“ – tai specializuota žvalgybos platforma, skirta rinkti optinius ir elektroninius duomenis apie balistinių raketų veiklą, ypač jų paleidimo ir kovinių galvučių grįžimo į atmosferą fazėse, kas turėjo padėti tikrinti nusiginklavimo sutartis. Toks lėktuvas šiame kontekste nebuvo jokio kaprizo ar atsitiktinumo pasekmė, nes 1987 m. INF sutartis numatė visos vidutinio ir trumpesnio nuotolio raketų kategorijos sunaikinimą, o SS-20 buvo viena iš labiausiai simbolinių to meto sovietinių ginklų sistemų. Kalbama apie mobilųjį vidutinio nuotolio balistinį kompleksą, galėjusį pasiekti apie 5000 km atstumą ir gabenti branduolines galvutes. Pilotas Robertas Hopkinsas ir kokpite buvęs antrasis pilotas turėjo daryti tai, kam jų lėktuvas ir buvo sukurtas: stebėti paleidimą, rinkti duomenis, patvirtinti parametrus. Tačiau paleidus SS-20 pasirodė reiškinys, kurį buvo sunku paprastai užfiksuoti karinėje dokumentacijoje. Pagal Hopkinso pasakojimą, priešais lėktuvą paslėpė pieniškai balta, pusiau permatoma šviesos siena. Ji driekėsi nuo žemės iki matomo dangaus krašto, judėjo labai greitai ir po akimirkos paliko už savęs įprastą tamsą.
Hopkinsas ir tas pats antrasis pilotas panašų reiškinį matė dar kartą – ir vėl po SS-20 paleidimo. Jei būtų kalbama apie vienkartinę jutimų klaidą, neįprastą šiaurės pašvaistę ar optinę apgaulę, temą būtų galima padėti į įdomybių stalčių. Tačiau šis antrasis stebėjimas visam laikui keičia visą reikalą. Jis, žinoma, neįrodo superginklo egzistavimo, tačiau dėl jo istorija ima atrodyti mažiau kaip neaiškus vieno žmogaus prisiminimas iš kokpito, o labiau kaip pėdsakas kažko, kas buvo bandoma tikslingai. Svarbu tai, kad istorija nesiremia vien tik vieno piloto prisiminimais. Išslaptinti 1986 m. Karinių oro pajėgų Užsienio technologijų padalinio (Air Force Foreign Technology Division) dokumentai rodo, kad JAV analitikai žinojo apie panašius „šviesos kupolus“ ir siejo juos su sovietinėmis RSD-10 / SS-20. Tačiau jie negalėjo vienareikšmiškai paaiškinti, ar tai buvo kuro poveikis, dirbtinis debesis viršutiniuose atmosferos sluoksniuose, matavimo eksperimentas, ar kažkas, sukurtas kaip priemonė priešintis ankstyvojo perspėjimo sistemoms.
Problema ta, kad iki šiol nežinome, kas tiksliai buvo šis reiškinys.
„Šviesos kupolas“ galėjo būti tik atmosferinis reiškinys
Saugiausi paaiškinimai visada būna mažiausiai įspūdingi. Galbūt neįprastas raketos kuras, išmetamųjų dujų sudėtis ar paleidimo produktų sąveika su viršutiniais atmosferos sluoksniais sukūrė efektą, kuris iš lėktuvo kabinos atrodė kaip praslenkanti švytinti siena? Galbūt tai buvo jonų debesis, matavimo eksperimentas ar šalutinis raketos likvidavimo procedūros poveikis?
|
Gamta ir technika kartais geba kartu sukurti vaizdus, kurie iš tolo atrodo kaip kažkas nepaaiškinamo, nors paaiškinimas būna paprastas. Kadangi vis dar nežinome šio stebėjimo detalių, turime remtis spekuliacijomis ir spėlionėmis. Tačiau šį reiškinį sunku nurašyti rankos mostu, nes šioje istorijoje pernelyg gerai tinka karinis kontekstas. SS-20 juk nebuvo parodomoji raketa. „Cobra Ball“ nebuvo turistinis lėktuvas. 1988-ieji nebuvo ramaus nusiginklavimo era, o įtampos kupinas laikas, kai abi supervalstybės šalino vienas sistemas, kartu akylai stebėdamos, ar kita pusė nepalieka sau technologinių durelių. Tokiomis sąlygomis net ir toks keistas švytėjimas po raketos paleidimo nustoja būti tik paprasta meteorologine įdomybe.
Labiausiai nerimą kelianti hipotezė teigia, kad šis sovietinis „Šviesos kupolas“ galėjo būti priešraketinės gynybos slopinimo priemonė. Žinoma, ne magiškas skydas, kuris fiziškai sustabdo raketas, o kažkas daug subtilesnio – reiškinys, skirtas apsunkinti stebėjimą, apakinti jutiklius, sutrikdyti paleidimo aptikimą arba paslėpti tikrąjį raketos pėdsaką tuo momentu, kai ankstyvojo perspėjimo sistema privalo veikti nepriekaištingai. Praktikoje tokia technologija neturėtų nieko naikinti pati, o tik laikinai apriboti puolamo tikslo matomumą.
Bėga dešimtmečiai, o problemos lieka
Iki šiol tokio pobūdžio veiksmai yra esminiai kovoje su priešraketinės gynybos sistemomis, kas matyti, pavyzdžiui, Europos planuose kurti daugiasluoksnį skydą „SkyDefender“. Šiuolaikinė oro gynyba jau nėra vien tik koks nors radaras ir viena perėmimo raketa. Tai jutiklių, ryšių, algoritmų, vadaviečių ir poveikio priemonių tinklas, o kiekviena informacinė spraga gali būti tokia pat pavojinga kaip fizinė skylė skyde. Būtent todėl ši istorija įdomi šiandien, o ne tik kaip Šaltojo karo įdomybė. 2026 metais mes vėl kalbame apie vidutinio nuotolio raketas, orbitinius jutiklius, hipersgarsinį ginklą, dirbtinį intelektą duomenų analizėje ir sistemas, kurios turi reaguoti greičiau, nei žmogus sugeba suvokti situaciją.
Vis dar nežinome, kas tiksliai buvo sovietinis Šviesos kupolas
Nėra jokio viešo, tvirto įrodymo, kuris leistų padėti tašką klausime, kas tiksliai buvo sovietinis Šviesos kupolas. Taip pat nežinoma, ar galima sistema iš tikrųjų būtų veikusi prieš Vakarų jutiklius ir gynybos sistemas. Daugelis teorijų skamba patraukliai, tačiau patrauklumas dar nėra įrodymas. Karinių technologijų istorijoje žinoma daugybė projektų, kurie popieriuje atrodė įspūdingai, o praktikoje tapo aklaviete. Tačiau manau, kad ignoruoti šį pasakojimą būtų taip pat naivu, kaip ir nekritiškai paversti jį legenda. Šaltasis karas buvo laboratorija dalykų, kurie dažnai atrodė absurdiški, kol kas nors neįrodė, kad jie veikia. Žvalgybiniai palydovai, žvalgybos lėktuvai kosmoso pakraštyje, priešpalydovinis ginklas, ankstyvojo perspėjimo sistemos, branduolinių galvučių masalai – visa tai kadaise priklausė rizikingų spekulacijų pasauliui.
Ar tad danguje virš SSRS kurį laiką matėsi būsimojo karo logika? Tokio karo, kuriame pati raketa yra tik spektaklio dalis, o tikroji kova prasideda nuo to, kas pirmasis primeta kitai pusei klaidingą tikrovės vaizdą?
* Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų (INF) sutartis buvo svarbiausia JAV ir SSRS ginklų kontrolės sutartis, uždraudusi balistines ir sparnuotąsias raketas, kurių veikimo nuotolis siekia 500–5500 km. Dėl įtampų ir nuolatinių pažeidimų, 2019 metais abi šalys iš jos pasitraukė, todėl sutartis nebegalioja.
