Galbūt Visatoje iš tiesų esame vieni… (31)
Nežemiško intelekto ieškantys mokslininkai vadovaujasi prielaida, kad protinga gyvybė iš tiesų egzistuoja. Tačiau nauji tyrimų duomenys jų optimizmą ir entuziazmą gali kiek atvėsinti.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tikimybei, kad pavyks užmegzti radijo kontaktą su nežemiška gyvybe, apskaičiuoti mokslininkai naudoja vadinamąją Dreiko lygtį, kurią esame aprašę ankstesnėse publikacijose. SETI instituto Kalifornijoje mokslininko Franko Drake'o 7 dešimtmetyje suformuluota lygtimi bandoma apskaičiuoti radijo signalus sugebančių siųsti civilizacijų skaičių mūsų galaktikoje, dauginant įvairiausius veiksnius: bendrą naujai susidarančių žvaigždžių skaičių, žvaigždžių su planetomis skaičių, gyvybei tinkamų planetų skaičių, galimybę, kad tokiose planetose atsiras gyvybė, tikimybę, kad ji bus protinga, ir t. t.
Visų šių veiksnių dydžiai yra gana spekuliatyvūs. Nepaisant to, F. Drake'as ir kiti apjungė geriausius savo spėjimus ir nustatė, kad galaktikoje šiuo metu gali būti maždaug 10 tūkst. apie technologijas nutuokiančių civilizacijų, į kosminę erdvę siunčiančių signalus. Šis skaičius kai kuriems mokslininkams leido prognozuoti, kad ateivių signalus mes aptiksime per artimiausius du dešimtmečius.
Jų optimizmas didžiąja dalimi remiasi vienu veiksniu: lygtyje tikimybė, kad gyvybė išsivystys planetoje, kur yra tam tinkamos sąlygos (vanduo, uolingas paviršius ir atmosfera), beveik visuomet vertinama 100 proc. Samprotaujant toliau, tokie patys fundamentalūs dėsniai galioja ir visai Visatai. Kadangi šie dėsniai buvo gyvybės genezės Žemėje priežastis, jie turėjo greitai paskleisti gyvybę ir kitur. Kaip neseniai pastebėjo rusų astrobiologas Andrejus Finkelšteinas, „gyvybės genezė tokia pat neišvengiama, kaip ir atomų susidarymas.“
Tačiau neseniai paskelbtame straipsnyje astrofizikas Davidas Spiegelis iš Princetono universiteto ir fizikas Edwinas Turneris iš Tokijo universiteto tvirtina, kad toks mąstymas yra neteisingas.
Taikydami Bajeso statistinį metodą (angl. – „Bayesian probability“), jie tvirtina, kad gyvybė Žemėje gali būti arba labai įprastas, arba labai retas dalykas, o pirmenybę teikti kuriai nors iš šių dviejų prielaidų nėra jokios priežasties. Savo analizėje D. Spiegelis ir E. Turneris teigia ištrynę vieną F. Drake'o lygties veiksnį, dėl kurio mokslininkai beveik neabejojo, ir pakeitę jį klaustuku.
Nors Žemėje gyvybė atsirado labai greitai (per pirmuosius kelis šimtus milijonų planetos gyvavimo metų), tyrėjai nurodo, kad jei taip nebūtų nutikę, nebūtų užtekę laiko protingai gyvybei – žmonėms – išsivystyti. Prireikė mažiausiai 3,5 mlrd. metų, kad Žemėje išsivystytų protinga gyvybė, ir vienintelė priežastis, dėl kurios galime mąstyti apie gyvybės tikimybę dabar, yra ta, kad evoliucija prasidėjo anksti. Ši būtina sėkmė visiškai nepriklausoma nuo tikimybės, kad gyvybei tinkamoje planetoje ji tikrai bus.
„Nors gyvybė mūsų planetoje prasidėjo gana greitai po to, kai Žemėje atsirado tam tinkamos sąlygos, šis faktas liudyja, jog gyvybė Visatoje yra gana retas reiškinys“, – teigia mokslininkai ir savo straipsnyje mintį pagrindžia matematiškai. Jų rezultatai nereiškia, kad esame vieni, o greičiau tai, kad nėra jokios priežasties manyti priešingai.
„Bajeso metodą „išpažįstantys“ nežemiškos gyvybės entuziastai turėtų būti smarkiai padrąsinti to, kad ankstyvoje Žemėje gyvybė atsirado anksti, tačiau šiuo pagrindu negali būti labai tikri“, – teigia tyrimo autoriai. Mūsų pačių egzistavimas pasako labai mažai apie tai, kiek dar kartų gyvybė atsirado.
Du precedentai vietoj vieno vaizdą gerokai pakeistų, teigia tyrėjai. Pavyzdžiui, jei būtų nustatyta, kad nepriklausomai gyvybė atsirado ir Marse, tuomet mokslininkai galėtų daug tvirčiau pareikšti, kad esant tam tinkamoms sąlygoms, gyvybės genezė iš tiesų yra neišvengiama.
