Šiemet tarp 71-ojo Tarptautinės astronautų federacijos astronautikos kongreso pranešėjų skambėjo ir lietuviška pavardė. Skaityti pranešimą kongrese, kuris sutraukė daugiau kaip 13 000 klausytojų iš 135 pasaulio šalių, šiemet buvo pakviestas ir Mykolo Romerio Teisės mokyklos Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto doktorantas Tomas Marozas.

Tomo pranešimo tema itin intriguojanti – apie kinetinio pobūdžio priešpalydovinės ginkluotės bandymų grėsmes bei jų teisėtumą. Tačiau Tomo mokslinės disertacijos tema susijusi ne tik su priešpalydovinės ginkluotės bandymais taikos metu, bet ir palydovų puolimo teisėtumu ginkluoto konflikto sąlygomis . Su T.Marozu kalbamės apie „kosminius karus“ ir kaip juos galima traktuoti pagal tarptautinę teisę.

– Tomai, tavo mokslinių tyrimų tema skamba išties intriguojančiai. Kaip ja susidomėjot?

– Ginkluoto konflikto teise, arba tarptautine humanitarine teise, domiuosi nuo 2011 m., kai pradėjau bendradarbiauti su profesoriumi dr. Justinu Žilinsku. Tarptautinė humanitarinė teisė, sakyčiau, yra labiausiai kodifikuota tarptautinės teisės šaka, tačiau kad ir kokia būtų didelė šių šimtmetį skaičiuojančių taisyklių gausa, ne visada lengva naujai susiformavusią praktiką įsprausti tarp gana archajiškų teisinių formuluočių.

Šiais laikais nebereikia iššauti artilerijos sviedinio norint sustabdyti priešą – kompiuterinės programos gali padaryti kur kas rimtesnės žalos. Tad norom nenorom tikriausiai visų sričių teisininkai susiduria su esminiu klausimu: kokią įtaką technologijos daro teisės kūrimui, aiškinimui ir taikymui?

Kibernetinių karų klausimas dabar ypač aktualus, tačiau mokslininkai iš visų pusių jį „apčiupinėja“ jau daugiau nei 20 metų. Kibernetinės atakos mokslinių tyrimų objektu buvo net iki rugsėjo 11 d. teroristinių atakų, kurios dešimtmetį dominavo tarptautinės teisės mokslo žurnalų antraštėse. Na, o kosmoso technologijų ir vadinamųjų „kosmoso karų“ tema ir teisinis reglamentavimas dar tik įgauna pagreitį.

Po beveik 10 metų nuolatinio domėjimosi ginkluoto konflikto teise jaučiau turįs sukaupęs pakankamai ekspertinių žinių, kad galėčiau jas pritaikyti ir atnešti naudos tarptautinės teisės mokslui. Didžiausią postūmį disertacijos temai davė tai, ką sužinojau klausydamas vienos amerikiečių tinklalaidės – kokią didelę žalą žmonijos vystymuisi gali padaryti palydovų tinklo sunaikinimas. Tuomet nebegalvojau, kad palydovų puolimo legitimumo klausimų nagrinėjimas svarbus tik iš mokslinės pusės – tai ir žmonijos išgyvenimo klausimas. Ir kadangi ši tema nėra visapusiškai išnagrinėta, nenorėjau praleisti progos.

– Kokie „kosminiai karai“ šiuo metu vyksta?

– „Kosminiai karai“ kaip terminas daugeliui kelia juoką, mat išgirdę jį pirmiausiai pagalvojame apie „žvaigždžių karus“ ir erdvėlaivių „lenktynes“ lazerių šviesose. Galų gale prisiminkim kaip internautai šaipėsi iš D. Trumpo, kuris inicijavo naują JAV ginkluotųjų pajėgų šaką – kosmoso pajėgas. Šis įvykis inspiravo net naujo sarkastiško serialo sukūrimą.

Juokų, deja, čia nėra daug. „Kosmoso karai“ reiškia ne ką kitą, o aktyvų kosmoso technologijų arba kosmoso erdvės panaudojimą kariniams tikslams. Priešpalydovinė ginkluotė buvo kuriama nuo „Sputnik“ paleidimo, o tam tikra prasme ir anksčiau, mat tarpkontinentinėms branduolinėms galvutėms nešti naudojamos iš esmės tos pačios technologijos kaip ir palydovų ar kitų objektų paleidimui į kosmosą. Įsivaizduokite, dar 1985 m. specialiai paruoštas JAV naikintuvas pakilęs į stratosferą sugebėjo raketa numušti palydovą, buvusį 550 km aukštyje.

Tiems žmonėms, kurie bent šiek tiek supranta kosmoso technologijų veikimo principus, yra savaime aišku, kad „kosmoso karai“ niekada nebuvo fikcija. Šiais laikais nerasite nei vieno konflikto, kuriame nebūtų naudojamos kosmoso technologijos – palydovai yra ginkluotųjų pajėgų akys ir ausys. Jų pagalba ne tik praktiškai naviguojama, tačiau priimami taktiniai puolimo sprendimai naudojantis orų prognozėmis, infraraudonųjų spindulių detektorių palydovuose pagalba yra identifikuojamos paleistos raketos, imamasi gynybos veiksmų, išmaniosios raketos pataiko į taikinius centimetrų tikslumu vien dėl to, kad skrydžio metu komunikuoja su padėties nustatymo palydovais, palydovų signalų pagalba palaikomas karinis ryšys. Būtų galima tęsti ir tęsti.

Kadangi karinė palydovų nauda yra akivaizdi, o judėjimo kryptis yra apskaičiuojama, jie natūraliai virto patraukliais kariniais taikiniais. Laimei, iki šiol nei vieno ginkluoto konflikto metu nebuvo pasikėsinta į nei vieną palydovą, tačiau tokios valstybės kaip JAV, Rusija, Kinija ir Indija jau įrodė galinčios numušti palydovus „Žemė-oras“ tipo raketomis.

Negana to, yra ir kitokio pobūdžio nei kinetinė ginkluotės: į kosmosą paleidžiami nežinomos paskirties objektai, kurie geba keisti orbitas, prisiartinti prie kitų palydovų, robotų rankomis juos sugadinti, lazeriais išlydyti mikroschemas ir deaktyvuoti palydovus, labai plačiai paplitusios ir civiliams gyventojams prieinamos palydovų signalų blokavimo technologijos. „Kosminiai karai“ nėra fikcija, tai net neturėtų būti stebinanti realybė. Galima iš to juoktis, galima baimintis, tačiau, manyčiau, ypač svarbu suvokti tarptautinių įsipareigojimų ribas bei kaip stipriai kasdienis mūsų gyvenimas yra priklausomas nuo kosmoso technologijų.

– Kodėl būtent priešpalydovinės ginkluotės bandymais kosminėje erdvėje tapo tavo tyrimų objektu?

– Iš tikrųjų priešpalydovinės ginkluotės bandymų teisėtumas yra tik dalis mano tyrimo. Tai iš esmės yra taikos teisės klausimas, o aš koncentruojuosi ginkluoto konflikto teisę. Tačiau būtent ši tema susilaukė dėmesio iš Tarptautinės astronomų federacijos, kurios organizuojamame kongrese pristačiau teisinius įrankius, kuriais galima būtų pristabdyti šios ginkluotės bandymų veiksmus.

O imtis priemonių stabdyti bandymus, ypač kinetinių priešpalydovinių ginklų, yra būtina, mat jų metu sugeneruojama daugybė kosmoso šiukšlių, kurių skriejimo trajektorija iki bandymo nėra tiksliai prognozuojama. Šios šiukšlės gali viena su kita susidurti ir pagal vadinamąjį Keslerio sindromą apgobti Žemę neperskriejamu šiukšlių debesiu šimtmečiams. Tai reiškia, kad nebus galimybės sutaisyti sugedusių palydovų, papildyti jų kuru, ir, kas yra blogiausia, tinkamai naudotis jų teikiamomis paslaugomis.

Ne visi žino, kad pinigus kai kuriuose bankomatuose išsiimame, akcijomis prekiaujame, elektros tiekimą reguliuojame, kritinę infrastruktūrą valdome, paieškos operacijas organizuojame, televizijos transliacijas žiūrime, komunikuojame, stebime orus, tirpstančius ledynus, tupdome lėktuvus, reguliuojame eismą kai kuriais šviesoforais būtent tokių palydovų pagalba. Įsivaizduokite, kas nutiktų, jei bent viena iš paminėtų paslaugų nustotų veikti?

– Galbūt jau yra įvykę ir realių incidentų?

– 2007 m. Kinijos atlikto kinetinio priešpalydovinio ginklo bandymo metu jiems priklausęs orų stebėjimo palydovas skilo į daugiau kaip 3 000 didesnių nei 10 kvadratinių centimetrų bei daugiau nei 30 000 mažesnių nuolaužų. Jos „pažiro“ įvairiuose aukščiuose ir prireiks šimtmečių kol nusileis ir sudegs atmosferoje. Didžioji jų dalis yra aukščiau Tarptautinės Kosmoso Stoties (TKS) – tai reiškia, kad nemalonūs netikėtumai ir milžiniška galima žala mūsų laukia ateityje. Kitas pavyzdys liudija tai, kiek mažai tereikia, kad mažos klaidos kosmose virstų dideliais nemalonumais Žemėje. Štai 2016 m. į JAV priklausantį GPS palydovų tinklą paleidžiant atnaujintą palydovą įsivėlė viena tryliktoji mikrosekundės paklaida (visi GPS palydovai turi susinchronizuotus atominius laikrodžius) ir tai lėmė 12 valandų sutrikusias BBC transliacijas, dalyje Kanados neveikiantį 911 pagalbos telefoną, sutrikimus energijos tiekimo infrastruktūroje. Taigi nemanau, kad galima aukoti technologinį progresą vardan karinės galios.

– Kokios valstybės aktyviausiai įsitraukusios į šiuos „kosminius karus“?

– Pirmiausiai, tai didžiosios kosminės valstybės, aktyviausiai įgyvendinančios kosmines programas – JAV, Rusija, Kinija, Indija. Tačiau šis sąrašas nėra baigtinis, kadangi tokios valstybės kaip Prancūzija, Kanada, Australija, Pakistanas, Izraelis rodo suinteresuotumą turėti orbita skriejančių ar palydovus numušti gebančių ginklų. Apskritai „kosminiai karai“ aktualūs ne tik valstybėms, bet ir tarptautinėms organizacijoms. Štai visai neseniai NATO ne tik pripažino kosminę erdvę kaip galimą karo veiksmų teatrą greta sausumos, jūrų, oro ir kibernetinės erdvės, tačiau ir nusprendė steigti kosminį centrą Vokietijoje.

– Ar egzistuoja kažkokie teisiniai susitarimai tarp valstybių dėl šių „kosminių karų“? Ar jie, jūsų nuomone, efektyvūs?

– Yra penkios pagrindinės tarptautinę kosmoso teisę sudarančios sutartys, tačiau ginkluoti veiksmai pagal jas ribojami tik masinio naikinimo ginklų atžvilgiu bei kariniais manevrais dangaus kūnuose. Tačiau nereikia pamiršti, kad kariniams veiksmams kosmoso erdvėje (į ją, joje ar iš jos) turi būti taikoma ginkluoto konflikto teisinių normų bazė – pirmiausiai 1949 m. Ženevos konvencijos ir jų papildomi protokolai.

Nematau jokių teisinių argumentų, kodėl ginkluotiems puolimams Žemėje taikomi reikalavimai negalėtų būti taikomi kosminėje erdvėje. Kosmoso technologijų naudojimas kariniais tikslais nėra draudžiamas ir nemanau, kad turėtų būti, tai yra elementarus technologijų panaudojimas karyboje. Tačiau labai svarbu, kad toks panaudojimas nesukeltų ilgalaikių neigiamų padarinių apskritai tolimesniam technologiniam vystymuisi.

– Galbūt jau yra įvykę konkrečių karinių incidentų?

– Kaip minėjau, iš ginkluoto konflikto teisės pusės karinių incidentų tarp kelių valstybių išimtinai kosminėje erdvėje kol kas nebuvo. Tačiau galima paminėti, kad Kinijos 2007 metų priešpalydovinės ginkluotės bandymo metu atsiradusios šiukšlės jau sunaikino du Rusijos palydovus, palydovai turėjo keisti trajektorijas siekdami išvengti susidūrimo.

Visai neseniai spalio mėnesį tvyrojo didelė įtampa astronomų pasaulyje, kadangi buvo apskaičiuota, kad Kinijos raketos dalis turėjo prasilenkti vos 12 metrų atstumu su jau neveikiančiu Sovietų Sąjungos palydovu. Laimei, susidūrimo ir papildomų šiukšlių atsiradimo orbitoje pavyko išvengti.

Iš praktinės pusės tarptautiniai susitarimai kosminėje erdvėje veikia. Tarkim, kiekvienas į kosmosą paleistas kūnas turi būti registruojamas, yra susitarimai dėl žalos atlyginimo, jurisdikcijos tarptautinėje kosmoso stotyje ir kt. Tačiau natūralu, kad nėra sutarimo dėl kosminės erdvės „nuginklavimo“, nors iniciatyvų būta, ir ne viena. Apskritai tarptautinėje teisėje bendri susitarimai patvirtinami itin sunkiai, todėl nededu vilčių, kad nusiginklavimo klausimas kosmose būtų greitu metu sprendžiamas ir apskritai ar tai efektyvus būdas palaikyti taiką. Kur kas svarbiau yra valstybių praktika, kuri ir formuoja tarptautinę teisę.

– Kas, jūsų nuomone, padėtų jų išvengti kalbant apie teisines priemones?

– Mano manymu, labai svarbu, kad valstybės aiškiai žinotų savo elgesio ribas ir suvoktų grėsmes, kurios gali kilti dėl neatsakingo kosminės erdvės naudojimo. O dar svarbiau – valstybės turi aktyviai reikšti oficialią poziciją, kad ir siųsti protesto notas, jei mano, kad jų interesai dėl tokių bandymų yra pažeisti. Valstybės pozicija, arba opinio juris, yra viena iš visuotinai privalomo elgesio, vadinamo tarptautiniu papročiu, susiformavimo sąlygų. Kuo aktyvesnės bus valstybės, tuo aiškesnės bus ir teisinės ribos. Rašytinės tarptautinės teisės nekuria mokslininkai, ją kuria pačios valstybės. O savo tyrimais siekiu kuo svariau prisidėti prie tarptautinės teisės aiškinimo ir kuo labiau polemizuoti problemas, kurios neretai tik simbolinius išteklius kosmose turinčioje Lietuvoje nėra matomos tiek, kiek turėtų būti.

– Dėkoju už pokalbį ir sėkmės.

Komentarai ()