Mirusio ąžuolo fotomisterija: nepakartojami 7 metus fotografuoto medžio pasauliai (Foto)  (1)

Kerinti spalvų ir oro sąlygų paletė – tarsi kadrai būtų iš viso pasaulio. Nuotraukose viskas keičiasi išskyrus visų jų ašimi tapusį negyvą ąžuolą. 55-erių britų grafikos dizaineris Kevinas Dėjus (Kevin Day) iš Slo (Berkšyro grafystė) jau septynerius metus fotografuoja vieną ir tą patį medį – vietiniame parke rymantį nudžiūvusį ąžuolą. Atrodytų, kaip gali būti įdomu fotografuoti vieną ir tą patį? Pasirodo, reikia tik ateiti į tą pačią vietą ir fotografuoti.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

„Kassyk, kai tik prieidavau kokį nors tašką, iš kurio matydavosi tas negyvas medis, pajusdavau nenusakomą potraukį nufotografuoti tą medį dar sykį, – patirtimi dalijasi K. Dėjus. – Mane traukė šviesų ir spalvų pokyčiai. Kiekvienas rytas vis kitoks, kiekvienas kadras vis kitoks… Dažniausiai susidarydavo įspūdis, tarsi fotografuočiau visiškai kitą vietą, kurios centre – tas pats, niekada nesikeičiantis herojus.“

„Tada mano rytmetinių pasivaikščiojimų esmė pasikeitė – tie pasivaikščiojimai tapo tikslingi, – tęsia septynerius metus medį fotografavęs vyriškis. – Užsibrėžiau tikslą fiksuoti šviesų, spalvų, oro sąlygų pokyčius ir jų poveikį tam nejudančiam gamtos fragmentui. Kartais tą medį gaubia miglota ir mįslinga aura, kartais – niūrūs ir grėsmingi tonai. Visaip.“

Vienas iš populiariausių K. Dėjaus kadrų – „A Love Affair Blossoms“ („Meilės žydėjimas“), nufotografuotas 2005 m. rugpjūčio 23 d., kai saulė kilo tiesiai už medžio kamieno.

„Neturėjau galimybės fotografuoti greitai, – pasakoja menininkas. – O šviesa keitėsi kas sekundę. Praktikuodamasis atradau geriausias fotografavimo vietas ir kampus, tad po kurio laiko galėjau daugiau dėmesio skirti nebe kompozicijai, o konkretiems jos akcentams.“ „Naujausią to medžio fotokadrą galiu uždėti ant bet kurio senesnio kadro, kuriame medis nufotografuotas iš to paties taško – pasikeis tik labai smulkios detalės: nelikę smulkiausių šakelių. Jas turbūt aplaužo vėjai. Manau, kad tai mane ir pakerėjo labiausiai – stebėti, kaip nuostabus senas medis rymo nesikeisdamas bėgant metams, o aš kasmet galiu padaryti šimtus nuotraukų ir reta kuri iš jų atrodys panaši į kurią nors kitą.“ „Nuostabiausia, kad šis niekuo neišsiskiriantis Slo parkas nesunkiai gali būti palaikytas Afrikos savanų ar niūriausio Transilvanijos užkaborio fragmentu“, - šypsosi K. Dėjus.

(50)
(0)
(1)

Komentarai (1)