Provokuojantis filmas: ar evoliucija - tiesiog dar viena religija? (Video)

Siūlai gyventi pagal valią to, kuris duoda per galvą? Ar tiesą nustato tas, kuris skaudžiau į galvą duoda?

Beje, jeigu čia komentuojantys, nesvarbu, už evoliuciją ar Dievą, neperžiūrėjo viso straipsnio video, tai labai rekomenduoju skirti pusvalanduką ir pažiūrėti visą. Tikrai geras Gal būt net atsakys į keletą vis dar esančių klausimų

argumentus. Tiesiog žmogus, kurio IQ didesnis bent jau už jo batų dydžio numerį, turėtų abejoti tokiais argumentais ar bent jau suvokti, kad tikėjimas skiriasi nuo žinojimo. Tikėti galima viskuo ir to tikėjimo negalima uždrausti – tikėjimo laisvė yra viena iš pagrindinių žmogaus laisvių. Tačiau kai tikėjimu bandoma paneigti faktus, tai sveiko proto žmonėms sukelia tik atlaidžią šypseną

Gal galėtumėte trumpai, kokius faktus bandoma paneigti? Evoliucijos?

Tikėdamas į evoliuciją bandai paneigti faktus, kad niekur nėra užfiksuotas joks gyvūno virtimas į kitos rūšies gyvūną? Bandai paneigti faktą, kad nėra rastas joks vienaląstis, kuris turėtų savybių rodančių, kad jis tuoj taps daugialąsčiu organizmu? O gal turi "faktų" kaip kolboje iš cheminių elementų savaime atsirado gyva ląstelė su DNR? Pripažink, tu tiki tuo nes, kitus žmones laikai didesniais autoritetais, t.y. tiki mokslo "kunigais". O kaipgi kvestionuoti tai, ką sako garbus mokslininkas? Ar nepagalvojai, kad vieni žmonės deda pastangas, kad surasti Dievą, o kiti, kad nuo Jo pabėgti? Vienu atveju gimsta tikėjimo doktrinos, kitu - ateistinės doktrinos. Bet dviejų tiesų gi negali būti.

Taip, kad ir evoliucijos. Bet neverta tos pačios kalbos pradėti dar ir prie šio straipsnio. Komentaruose po straipsniu apie popiežiaus Ford Focusą tau prirašyta ir priteikta daugybė medžiagos. Nemanau, kad verta dar kartą viską perrašinėti. Matyt tokia jau paties proto sankloda, kad dievo buvimą priimi kaip aksiomą ir tada bet kas pasidaro įmanoma pagal apibrėžimą. Ir eventualiai visi tai paneigiantys faktai tampa neteisingi, nes žr. pirmą punktą.

Atėjau pakritikuoti video, o tenka kritikuoti komentarus ir tarsi gint kreacionizmą. Neginu, bet. Pirma, omnipotencijos paradoksas. Susipažinkime: paradoksas yra argumentas, kuris, regis, yra pats sau prieštaringas. Tai yra, ne tai, kas teigiama yra netiesa, o tai, kas teigiama, struktūriškai neveda į teisingumą ar klaidingumą. Paprasčiau tariant, teiginys, kuris yra paradoksalus techniškai net nėra teiginys (jei žodį "teiginys" vartosime klasikine, fregiška prasme, t.y., kaip tokį sakinį, kuris turi reikšmę "tiesa" arba "netiesa"). Tarkime, melagio paradoksas: "žmogus sako, kad jis meluoja. Ar jis meluoja?". Tai, be abejo, nereiškia, kad neįmanoma pasakyti "aš meluoju". Pamėginkite, visai nesunku Vadinasi, prieštaringumas plaukia ne iš faktų, kuriuos turėtų atstoti teiginys (arba, kaip sakytų Carnap'as, iš empirinės instrukcijos eksperimentui, kurias atstoja šnekamosios kalbos teiginiai), o iš teiginio struktūros, ar, dar paprasčiau, paradoksalumas nereiškia, jog turime atmesti argumento prielaidas; reiškia, kad turime peržiūrėti argumento struktūrą. Taigi, omnipotencijos paradoksas nereiškia, kad visagalybė neįmanoma, o greičiau reiškia, kad mintis šiame argumente sudėliota nekorektiškai. Pamėginkime rasti problemą: Naudosiu tokį žymėjimą: E - egzistecijos kvantorius, & - konjunkcija, -> išvada. Numeracija - vardan paprastumo. "Yra visagalis Dievas. Tuomet Dievas gali sukurti tokį akmenį, kurio pats negalėtų pakelti. Vadinasi, Dievas nėra visagalis". 1.1 E x, E y: (Egzistuoja toks x, toks y) 1.2 D(x) & V(x) (x yra Dievas IR x yra visagalis) 1.3 -> G(x, y) & N(x, y) (Vadinasi, Dievas gali sukurti akmenį IR akmuo yra toks, kurio Dievas negali pakelti) 1.4 -> -V(x) (Vadinasi, Dievas nėra visagalis) Transformuokime dviviečius predikatus į vienviečius: 2.1 E x, E y: 2.2 D(x) & V(x) (x yra Dievas IR x yra visagalis) 2.3 -> D(y) & A(y) & N(y) (Vadinasi, Dievas gali sukurti y IR y yra akmuo IR Dievas negali pakelti akmens) 2.4 -> -V(x) (Vadinasi, Dievas nėra visagalis) kaip matome, 2.3 nebeplaukia iš 2.2. T.y., iš to, kad Dievas yra visagalis, neplaukia, kad jis negali pakelti akmens. Klaida atsiranda jei 1.3 naudojami vienviečiai, o ne dviviečiai predikatai. Tiems, kas nepratę prie formalizavimo, žodinis paaiškinimas: akemniui bandoma predikuoti tai, kas nėra akmens savybė, t.y., akmuo pats savaime nėra nei pakeliamas nei nepakeliamas, pakeliamas ar nepakeliamas jis yra kėlėjo atžvilgiu. Todėl nepakeliamumas yra predikuojamas ne akmeniui, o kėlėjui, ir žodinė struktūra "toks, kurio negalėtų pakelti", yra klaidinanti (nes "toks" yra ne pats akmuo, o akmuo kėlėjo atžvilgiu). ------------------------ Dabar toliau, persistengia skaitytojai su tokiais teiginiais, kaip kad tikėjimas nesuderinamas su logika. Pirma, viduramžiais būtent tikinčiųjų, tarp kitko, "vieno kito" šventojo ir popiežiaus (įskaitant Tomą Akvinietį, Petrą Ispaną ir Dunsą Scottą) buvo sudėlioti klasikinės logikos pagrindai, o pralenkta jau tik 19a pabaigoje/20a., įskaitant Fregę, Russelą, Bool'į ir kitus. Siūlau paskaityti Kneale'o "Development of logic", arba visai nebloga vis dar leidžiama daugiatomė serija "Handbook of the History of Logic". Kalbant apie religijos ir logikos santykį, arba tai, kas viduramžiais buvo vadinama teologijos/filosofijos perskyra. Tas pats Dunsas Scottas, nuneigęs Tomo Akviniečio Dievo buvimo įrodymus, pareiškė, jog filoofija (tame tarpe ir logika) apie Dievą nieko pasakyti negali, tame tarpe, nei paneigti, nei įrodyti jo buvimo, ir tikintys žmonės turėtų "Dievo buvimo įrodymams" nebešvaistyti laiko. Dunsas Scottas, žinoma, buvo tikintis, tiesa, šventuoju taip ir netapo (gal ir per daug prišnekėjo) ------------------------- Galiausiai. Komentaras apie video. Primityvu. Žmogus, kuris klausinėja, nuolatos spaudžia ir taiko daugiau psichologinius nei dialektinius metodus. Lioviausi žiūrėti ties vieta, kurioje - o dangau - visi PhD-uotieji mokslininkai sutrinka negalį atsakyti, ar stebima "Darvino evoliucija", t.y., kai viena rūšis virsta kita. Ir visgi čia vėl yra tam tikras paradoksas. Šitas - kalbančiojo argumentų nenaudai. Pirma, ne pati rūšis yra rūšis, o tai mes, žmonės, kurie suskirstė gyvūnus į rūšis pagal tam tikras jų savybes. T.y., mes skirstome "paukščiai", nors galėtume skirti į daugiau rūšių: tarkime, spalvotus paukščius vadintume S-paukščiais, o nespalvotus - N-paukščiais, ir neturėtume žodžio "paukštis". Štai ir dvi naujos rūšys... Bet o kas, jei nuspręstume atsisakyti vienos kitos skirties, ir rūšimi vadinti tuos, kas turi dvi kojas (dvikojai - čia patektų paukščiai, žmonės, beždžionės ir pan), kita rūšimi tuos, kas turi keturias kojas (keturkojai, čia patektų šunys, katės, etc.). Ar tada pavyzdys, kurio reikėjo klausiančiajam, būtų "kaip iš dvikojo tapti keturkoju"? Taigi, pats klausimas, ar yra įrodymų vienos rūšies tapimui kita, yra nekorektiškas, nes rūšys yra ne kažkas objektyvaus, o susitartinio; negi galime teigti, kad jei kūdikio smegenyse rado dantį (http://www.livescience.com/43706-brain-tumor-teeth.html ), tai tas kūdikis yra ne žinduolis, nes žinduoliai smegenyse dantų neturi? Ar žuvį, kurioje po atsitiktinės mutacijos atsirado kažkas panašaus į pieno liauką, jau vadintume žinduole, ar visgi ne? Spėju, klausinėtojas teigtų "tai visgi yra žuvis". Analogiškai galima kelti tokį absurdiškai skambantį paradoksą: "Bėgikas yra tas, kuris bėga. Vadinasi, bėgikas negali sustoti, nes jei sustotų, nebūtų bėgikas. Nubėgęs iki paskutinio distancijos taško bėgikas būtinai sustoja, antraip tai nebūtų paskutinis distancijos taškas. Bet, vadinasi, sustojo kažkas kitas, ne bėgikas, nes bėgikas sustoti negali. Vadinasi, bėgikas niekada nesustoja ir niekada nebaigia savo distancijos." ------------------------ Tiek. Būkit pakantesni. Mažiau rėkit, daugiau domėkitės, ir supraskit, kad yra ir kvailių, ir galvotų, tiek tarp tikinčių, tiek tarp netikinčių.

Ne, to paties neberašysiu, ką rašiau ten. Bet klausimas iš karto, ar skaitėte mano komentarus po tais įrodymais? Ir kitas klausimas, ar žiūrėjote šio straipsnio video? Jei į abu klausimus atsakymai teigiami, tai tada man jau sunku suvokti, kodėl taip...

Įdomus požiūris. Bet jeigu šitaip, tai mums reikėtų pakeisti visą biologijos vadovėlį ir kitaip paskirstyti gyvūniją. Tą galėtumė padaryti tiek evoliucijos naudai, tiek nenaudai. Jeigu paukštis, pakeitęs spalvas dėl geresnės galimybės užsimaskuoti naujoje gyvenamoje vietoje jau yra kitas paukštis ir nauja rūšis, tada bravo, įvyko rūšies pasikeitimas. Bet vėlgi pagal esamą sistemą, kurią mes patys sugalvojome ir anot evoliucijos teorijos, roplys tapo žinduoliu, skraidantys dinozaurai paukščiais. Tam įrodymų kaip ir nėra. O Jūsų nuomonė apskritai kokia šiuo klausimu?

Na, ne reikėtų, o galėtume, jei norėtume. Pakeisti vadovėlius. Tik turbūt to visai nereikia. O dėl nuomonės - manau, reikėtų kelti tokį klausimą: ko reikia skraidančiam dinozaurui, kad jis būtų laikomas paukščiu, nes, regis, sutariam, kad paukščiai yra ne "paukščiai patys savaime", o tie gyvūnai, kuriuos mes, žmonės, laikome paukščiais. Skraidantis dinozauras skraido, deda kiaušinius. Tai gal jis - paukštis? O gal jam reikia plunksnų? O jei taip - kiek? jei po mutacijos dinozaurui išdygo viena plunksna... jis jau paukštis? Pagaliau, paliekant šiuos varginančius klausimus ramybėj, jei mes tikimės drastiško šuolio, evoliucija jo neparodys, bet tai visgi - kritika šiam tikėjimuisi, o ne evoliucijai. O jei drastiško šuolio nėra, turime garsų "smėlio krūvos" klausimą: kiek smėlio smiltelių yra smiltelės, o kiek - jau krūva? Analogiškai: po kiek mutacijų - dar ta pati rūšis, o kiek - nebe? Pagaliau, visgi, dabar pareflektavęs numykiu, kad filmas parodo, kad apie evoliuciją šneka maži dideli, o suprast mažai ką supranta, ir tai tampa kur kas blogiau nei tikėjimu Dievu (ko visai nelaikau žalingu dalyku) - tampa tikėjimu stabu. Ir man pačiam reikia atsišviežint ir žinias pagilint.

. Joks autoritetas negali pakeisti dėsnių. Kol Niutonas nebuvo paskelbęs savo dėsnių, argi jie veikė kitaip? Moksle nėra „kunigų“, mokslas nėra religija. Kad ir koks dvejetukininkas rastų klaidą habilituoto mokslų daktaro darbe, klaida nuo to nepasidarys mažesnė. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu teiginiu, kad religija tiems, kas negeba suprasti mokslo. Dviejų tiesų negali būti, todėl pasirenku tiesą, kuri remiasi stebėjimais, eksperimentais, patikrinimais,faktais, kuri kinta, ieškodama tiesos, o ne ta, kuri atsisako mąstyti ir eina lengviausiu keliu – viską bando aiškinti dievu ir stebuklais. Gyvybės atsiradimas? Evoliucija? Klimato kaita? Kontinentų judėjimai? Meteoritų smūgiai? Spinduliavimas? Pff, kam sukt galvą – dievui bet kas yra kaip du pirštus… sukryžiuoti. Pyst ir viskas vietoj. Nei rūpesčių, nei maišaties.

Mano manymu labai teisingai paminėjote, kad evoliucija jau kaip nauja religija, netgi blogiau - stabas. Man tai tas liūdniausia, kad evoliucija ir tokios mokslo teorijos švelniai tariant pūdo žmones iš vidaus. Nekalbu apie visus, bet evoliucijos siekėjai ir tikėtojai taip užtikrinti savo teisumu ir tuo, kad nėra jokio Dievo, kad pradeda elgtis kaip laukiniai, komentuoja vaikiškai, įžeidinėja, gyvenime irgi niekas nežino, kuo užsiima. Dievas mano nuomone nustatė teisingas normas, kaip gyventi, kaip bendrauti, vadovautis meile, tolerancija, kantrybe, dorumu ir t.t. Bet jeigu žmonės patiki mokslininkais, kad vyko evoliucija ir nėra Dievo, tada dingsta ta tokia būtinybė laikytis tų moralės normų (vėlgi ne pas visus, bet pasitaiko). O tos moralės normos, nors nustatytos Dievo, yra įaugusios mumyse, netgi netikintys, nežinantys Dievo žino, kad meluoti negerai, dėl to kartais gali graužti sąžinę. Tai jau įskiepyta mumyse, kaip protingose asmenybėse. Apie šitą dar kalba irgi eina filmuke, kiek labiau į pabaigą, jeigu nepažiūrėjote viso, tai vis dėlto siūlyčiau pabaigti

Organinės medžiagos gavimas iš neorganinės yra faktas. Ko gero pirmasis, čia aptariamas. Bandymus galima stėbėti, pakartoti, iš jų daryti išvadas. Ok, turime organinę medžiagą. Jų yra visokių, gan nemažai. Sudėsime į mėgintuvėli organines ląstelės sudedamasias dalis, pamaišysime, suteiksime energijos ir organinė medžiaga bus GYVA? Vargu. Taigi vėl klausimas, kaip negyva organinė medžiaga tapo gyva? Aiškinimas Dievu nesiremia stebuklais, bet remiasi protingesne eisybe nei mes. Sugrįžtumėme pora šimtų metų į praeitį, parodytumėm tuo metu gyvenantiems žmonėms mūsų dabartines technologijas, tai jiems irgi atrodytų magija, stebuklai. Nors mum tai kasdienybė. Tai gal kaikurių Dievo darbų mes tiesiog nesuprantame dėl kolkas pernelyg žemo intelekto?

Tikintieji jus kai kalbate apie dieva, turbut nesuvokiate kad ju (dievu) yra visa kruva, ar ne? Vien jau tas faktas vercia abejoti, kad tikinciuju poziuris is principo gali buti teisingas. Parodykit kuri religija, kuri turi savo dieva yra sukurta ne masems (su)valdyti? Netikintieji netiki i nieka tame tarpe ir i evoliucija, nes moksle egzistuoja toks principas visada abejok = tikrink faktus ir irodymus, daryk naujus tyrimus, kad patvirtinti/paneigti teorijas. Ir isvis kur dingo senas geras mokslo principas, kad mokslas netyrineja dievo buvimo/nebuvimo, tai ne mokslo sritis.

Prieštarauju, sąžinė tai neapčiuopiamas dalykas, sugalvotas pačių žmonių. Juk žmonės prieš kelis milijonus metų net nežinojo kas yra melas (spėju), evoliucijos būdu suprato kaip ugnį lengviau užsikurtį, grobį pagauti - taip tobulėjo. Manau ir melas bei jo supratimas yra evoliucijos keliu pas žmogų atsiradęs jausmas. Melas tai nėra tik blogas dalykas, meluoti gali kad neįskaudintum kito. Toks filosofinis klausimas: kai vyksta ginčas apie kažką ko tu nežinai, bet tvirtai laikaisi savo neteisingos nuomonės - tai irgi melas? Ir galop, skirtumas tarp mokslo ir religijos yra tas, kad religija paremta garbininimu ir kažko išaukštinimu (dievas, ar pranašas), o mokslas paremtas skaičiais ir įrodymais.

Bezdziones saviems gentainiams, kad gaut geresni/skanesni kasni. Tad su melu prasoviai. Net neabejoju, kad pirmykstis zmogus pamates, jog kazka apgavus galima islost naudos, tai tikrai panaudojo ir suprasdavo ka daro.

Ne tikėjimas, o prielaida pagal turimus faktus. Kai tik faktai pasikeis, pasikeis ir prielaida. Apie dievą net prielaidos neišeina iškelt nes nėra jokių faktų. O klounada tęsiasi.

Ha, jei jau žmogus netiki kažkokiais stabais tai negali būti tiesiog padorus žmogus, būtinai turi būti kažkokia kolosali jėga, neišvengiama bausmė net (ar ypač, bo tada glaima kalbėti apie amžinas kančias) po mirties, bo kitaip niekaip? Jėga dėl kurios tikintys net kelia kryžiaus žygius bei kitokius džihadus ir eina naikinti netikinčių (ir ypač tikinčių "neteisingai")?

Bendradarbiavimas yra beveik visada geresnė strategija nei konfliktavimas. Skirtingai nuo paplitusio klaidingo įsitikinimo, gamtoje būtent bendradarbiavimas yra vyraujantis. Melas yra sudedamoji bendradarbiavimo strategijos dalis, padeda išvengti konfliktų. Būdingas visiems gentimis gyvenantiems gyvūnams, tą neišvengiamai pastebi bet kas, kas augina šunį. Tas pats su empatija. Moralė ir sąžinė - sukultūrintas bendradarbiavimo instinktas.

P.S. Delfyje (kad ir kaip tas būtų keista) yra labai neprastas straipsnis apie žmogaus evoliuciją seksualumo ir moralės aspektu, siūlyčiau technologijoms irgi publikuoti. http://www.delfi.lt/gyvenimas/meile/iss ... d=67088350