Tai nutiko prieš daugiau nei du šimtmečius – tačiau šio įvykio pasekmės buvo milžiniškos ir išliko ilgam. Istorikai 1816 metus pavadino „metais be vasaros“. Tad kas nutiko 1816 metais – be dviračio išradimo bei „Frankenšteinas“ parašymo?

1815 metų balandžio mėnesį įvyko galingas stratovulkano išsiveržimas, kuris pražudė dešimtis tūkstančių žmonių Sumbavos saloje, Indonezijoje. Sekantys metai tapo „metais be vasaros“ – Europą ir Šiaurės Ameriką užklupo neįprastai šaltas ir drėgnas oras.

Dar nuo 1913 metų mokslininkai ėmė teigti, kad šie du reiškiniai yra susiję. Dabar naujas atliktas tyrimas parodė, kad 1816 metais tokia žema vasarą vyravusi temperatūra nebūtų įmanoma be ugnikalnio išsiveržimo. Šis tyrimas buvo paskelbtas praėjusiais metais leidinyje „Environmental Research Letters“.

Dėl minėto ugnikalnio išsiveržimo įvyko masinė destrukcija. Išsiveržimas, iš ugnikalnio tekėjusi lava ir išsiveržimo sukeltas cunamis sunaikino žmonių namus ir atėmė apie 10 000 gyvybių. Dar 80 000 žmonių buvo pražudyta ligos, kuri atsirado po ugnikalnio išsiveržimo.

Tyrimui vadovavęs Andrew Schureris iš Edinburgo universiteto geologijos mokslų mokyklos sako, kad Tamboros stratovulkano išsiveržimas 1815 metų balandžio mėnesį buvo vienas galingiausių per pastarąjį tūkstantmetį. Anot jo, šis išsiveržimas turėjo didžiules pasekmes regione, nes buvo nusiaubta Sumbavos sala.

Tuo tarpu išsiveržimo metu išmestas didžiulis medžiagų kiekis prisidėjo prie pasaulinių reiškinių, kurie nutiko po šio išsiveržimo.

Mokslininkas pasakoja, kad išsiveržimo metu į stratosferą buvo išmestas didžiulis sieros dioksido kiekis, kuris greitai pasklido po visą pasaulį – o oksidacijos metu pavirto į sulfatinį aerozolį. Šie vulkaniniai aerozoliai sumažina trumpųjų bangų spinduliuotės kiekį, tokiu būdu sukeliant visuotinį, ilgalaikį paviršiaus vėsimą. Aerozoliai taip pat sumažina pasaulinį kritulių kiekį, tuo pačiu atnešdami daugiau drėgmės į sausus regionus ir tokiu būdu sukeliant dinaminius pokyčius vandenynų ir atmosferos cirkuliacijoje dideliu mastu.

Pasaulinė temperatūra nukrito nuo 1 iki 3 laipsnių pagal Celsijų. Anot tyrimo, tai buvo šalčiausi metai per pastaruosius bent jau 250 metų. Kiekvienas metų laikas demonstravo temperatūrų anomalijas, tačiau vasara parodė pačius drastiškiausius pokyčius ir tapo pačia vėsiausia vasara tarp 1766 ir 2000 metų.

Dėl itin vėsios 1816 metų vasaros vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje derlius buvo itin prastas, žuvo ištisos bandos gyvulių ir užklupo badas. Naująją Angliją užklupo sniegas ir speigas. Nuolatiniai debesys dangų pavertė niūriu. Visa tai buvo pavadinta „paskutine pragyvenimo krize vakarų pasaulyje“.

Anksčiau atlikti tyrimai netgi sufleravo, kad tiršti debesys ir lietūs, sukelti išsiveržimo, prisidėjo prie Napoleono pralaimėjimo, kuris nutiko po trijų mėnesių Vaterlo (Belgijoje).

A.Schureris ir jo kolegos pasinaudojo ankstyvaisiais duomenimis ir klimato modeliais, kad nustatytų ugnikalnio išsiveržimo efektą. Šiuos duomenis jie palygino su kitais metais, kai vyravo panašus jūros lygio slėgis.

Panašiais metais kritulių kiekis taip pat buvo panašus – tačiau ne vėsios temperatūros. Kai į scenarijų buvo įvestas ugnikalnis, mokslininkams pavyko atkartoti 1816 metų vasarą.

A. Schureris sako, kad įvedus ugnikalnio išsiveržimą į naudotus modelius, paaiškėjo, kad tai padidino vėsių temperatūrų tikimybę net iki 100 kartų. Anot jo, modelių simuliacijos pateikia sitprius įrodymus, kad ugnikalnio išsiveržimas padidina drėgnos vasaros tikimybę nuo 1,5 iki 3 kartų. Be minėto ugnikalnio išsiveržimo mažai tikėtina, kad 1816 metų vasara būtų buvusi tokia drėgna, o tuo labiau – tokia šalta.

Tuo metu žuvo visas derlius, o maisto kainos pakilo į tuo metu neregėtas aukštumas. Anot Nacionalinio atmosferinių tyrimų centro, tai taip pat padidino arkliams skirtų avižų kainas – o arkliai tuo metu buvo pagrindinė transporto priemonė. Manoma, kad tai prisidėjo prie dviračio išradimo, kurį 1817 metais padarė Karlas Draisas.

Vasaros trūkumas 1816 metais taip pat įkvėpė kai ką netikėto – gotiškųjų istorijų suklestėjimą.

Lordas Byronas, Claire Clairmont, Dr. Johnas Williamas Polidoris, Percy Shelley ir Mary Godwin (kuri buvo P.Shelley meilužė) pasiliko viloje prie Ženevos ežero Šveicarijoje. Tačiau oras jų idiliškoje aplinkoje išliko niūrus.

Kompanija tuo metu leido laiką skaitydamas vokiškas siaubo istorijas ir L.Byronas pasiūlė, kad kiekvienas iš jų parašytų po šiurpią istoriją. Vos per kelias savaites M.Godwin parašė „Frankenšteiną“, o L.Byronas – savo poemą „Tamsa“. Tuo tarpu Dr.J.W. Polidoris parašė „Vampyrą“.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai ()