Nors daug kas nelabai tiki virtualių enciklopedijų teikiamomis žiniomis, populiariausia iš jų „Wikipedia taip aiškina Arkties pavadinimo kilmę: keliaujant į šiaurę dangaus skliauto šiaurinis polius vis labiau kyla virš horizonto, pasirodo Šiaurinė ir kitos žvaigždės. Jos sudaro du žvaigždynus – Didžiuosius ir Mažuosius Grįžulo Ratus. Daugeliu europiečių kalbų šie du žvaigždynai vadinami Didžiąja ir Mažąja Lokėmis, todėl, pavyzdžiui, graikai šiaurės kraštą pavadino Arktika (gr. άρκτος – meška). Kita hipotezė teigia, kad meškos graikams buvo dažniau sutinkamos keliaujant į šiaurę, t. y. link Arkties, dėl to visos teritorijos į šiaurę ir buvo vadinamos meškų kraštais...

Graikams ir visiems europiečiams šiaurė ir rytai sutapdavo su galingąja Rusija. O rusų nacionalinis simbolis visada buvo meška. Štai tokie asociatyvūs sugretinimai tarsi perša mintį, kad Rusija neva ir yra tikroji Arkties ir jos turtų šeimininkė. Ar iš tikrųjų taip?

Tarsi sau užsibrėždama dominavimo regione ribą, kaip praneša Londono „The Times“, Rusija – konkrečiai premjeras Vladimiras Putinas – trečiadienį Maskvoje atidarė tarptautinę Arkties ateičiai skirtą konferenciją, kuri dvi dienas vyko pagal pirmąjį tokio masto Rusijos geografijos draugijos (RGD) parengtą projektą „Arktis: dialogo teritorija“. V. Putinas nuo pernai yra jos globėjų tarybos vadovas, o artimiausias ministro pirmininko sąjungininkas nepaprastųjų situacijų ministras Sergejus Šoigu – RGD prezidentas. Konferencijoje dalyvavo tarpvyriausybinės Arkties tarybos nariai iš Rusijos, JAV, Norvegijos, Kanados, Danijos, Suomijos, Islandijos ir Švedijos – tų valstybių, kurios ribojasi su Arktimi.

„The Times“ pabrėžia, kad akademinis šio forumo pobūdis pranešimuose apie teritorijų suverenitetą atsispindės tol, kol atšiaurus klimatas neleis šiuolaikinėms technologijoms pasinaudoti didžiuliais Arkties gelmių turtais. Tačiau Arkties ir Antarkties ledynai pastaruoju metu tirpsta dukart greičiau, negu buvo prognozuota, todėl „diplomatinė temperatūra ginčuose dėl šio XXI amžiaus Klondaiko nuolat kyla“, – vaizdžiai rašo Londono dienraštis. Rusija, JAV, Kanada ir kitos valstybės bando pagrįsti savo teisę į dalies dugno nuosavybę, nes jame glūdi milijardai tonų naftos ir gamtinių dujų.

Rusija tvirtina šį dialogą inicijuojanti tam, kad surastų konsensusą tiriant šiuos pasakiškus resursus ir išvengtų konfliktų juos išgaunant, be to – kad išsaugotų trapią regiono ekosistemą. Bet iš dalies šis dialogas jau ir nulemtas: Rusija pareiškia savo teises į dalį Arkties šelfo – povandeninį Lomonosovo kalnagūbrį, nusitęsusį iki pat žemyno. Maskva tvirtina, kad jis yra Rusijos teritorijos tąsa. Jo plotas siekia apie 1,2 mln. kv. km ir prilygsta dešimtadaliui Europos žemyno. Kanados ir JAV ekspedicijos renka duomenis savo pretenzijoms pagrįsti, o Danija ir Norvegija – savo.

Pagal tarptautinę teisę kiekviena iš penkių pretendenčių į Arkties gamtos turtus turi teisę į 200 mylių (320 km) ekonominę zoną, kai ji nutįsta nuo kranto linijos, o kitos valstybės taip pat turi teisę reikšti pretenzijas, jeigu įrodo, kad jų kontinentinis šelfas yra už šių ribų.

Rusija savo paraišką į kalnagūbrį Tarptautinei Jungtinių Tautų jūrų konvencijai (konvencija buvo priimta Montego Bėjuje (Jamaika) 1982 m. gruodžio 10 d., jos tekstas patalpintas čia) pateikė dar 2001 m., bet ji buvo atmesta trūkstant įrodymų. Dabar į JT nesikreipiama, tačiau ginčas verda tarp penkių pretendenčių į Arkties gelmių turtus, kurie, tiesą sakant, gniaužia kvapą.

Amerikos geologų apskaičiavimais, Arktis slepia apie 90 mlrd. barelių naftos ir beveik 1,55 trln. kub. metrų dujų – trečdalį pasaulinių atsargų. Ispanų „El Pais“ remiasi JAV geologijos tarnybos duomenimis ir rašo, kad Arktyje yra 90 mlrd. barelių naftos ir 1670 mlrd. kubinių pėdų dujų. Nepriklausomų vertinimu, Arktyje esančių naftos išteklių rinkos kaina – 5,5 mlrd. eurų. Štai kodėl, kaip rašo šis leidinys, Arktyje prasideda naujoji aukso karštinė.

Vieni pirmųjų prie „aukso puodo“ vėlgi suspėjo rusai. Kai praėjusį trečiadienį Rusija ir Norvegija po 40 metų trukusių ginčų nustatė bendrą sieną Arktyje, visi iškart suprato, kad tikrasis šios sutarties tikslas – nafta ir dujos. Juk 70 proc. visų potencialių Arkties išteklių yra Rusijos teritorijoje, daugiausia – vakarinėje zonoje, pabrėžia laikraštis.

Bet yra ir kitas niuansas. Pasaulinis atšilimas tapo netikėtu naftos kompanijų sąjungininku. „Pasikeitus klimatui ir tirpstant ledynams atsiranda naujų naftos ir dujų transportavimo maršrutų“, – „El Pais“ pažymi energetikos resursų specialistas iš Barselonos universiteto Marianas Marzo.

Šylant klimatui, gerėja angliavandenilių gavybos sąlygos. Rusija suvokia galimybes, kurias klimato atšilimas jai atveria gyvybiškai svarbiame Šiaurės jūros maršrute: jei ledynai ištirptų, jis gali tapti Sueco arba Panamos kanalo alternatyva. Europą ir Tolimuosius Rytus skiriantis atstumas sutrumpėtų beveik 40 proc., o naftos gabenimo iš šiaurinių Rusijos regionų išlaidos taip pat sumažėtų 40 proc., pripažįsta Karališkojo Elkano instituto profesorius Antonio Sanchezas.

Negalima atmesti, kad, kaip dar pernai kovą rašė laikraštis „Kommersant“, Arkties vandenynas gali tapti nauja galimo JAV ir Rusijos karinio konflikto zona. Rusijos Saugumo Taryba yra parengusi Šiaurės ašigalio militarizavimo projektą. Pagal jį iki 2020 m. Arkties regione bus dislokuota Rusijos kariuomenė, kuri užtikrins „karinį saugumą įvairiomis karinės ir politinės padėties aplinkybėmis“. Maskva neslepia, kad Rusija ketina „išsaugoti pagrindinės Arkties valstybės kontrolę“, taip pat ir turtingų gamtos išteklių panaudojimą. Ši kontrolė kol kas perduota Federalinei saugumo tarnybai.

Šiuo metu penkios valstybės – Rusija, Norvegija, Danija, JAV ir Kanada – yra pasirašiusios deklaraciją dėl Arkties šelfo panaudojimo. Be jų, į jo kontrolę pretenduoja Vokietija ir Japonija, kurios neturi sienos su Arkties vandenynu. Tačiau ne pėsčias čia ir Vašingtonas, kuris šiame regione ketina įkurdinti net priešraketinio skydo bazes. Apie tai buvo skelbta ankstesnio prezidento George‘o W. Busho direktyvoje. Joje irgi pateikiami politiniai šio sprendimo motyvai – ginti JAV nacionalinius interesus ir užkirsti kelią teroristiniam aktyvumui Arkties regione. Ir nors 2008 m. Vašingtonas per dvi savaites į Šiaurės ašigalį mokslo tikslais buvo pasiuntęs du ledlaužius, jo teisiniai argumentai konkurencijoje su Rusija kol kas silpni. Mat JAV nėra ratifikavusios 1982 m. priimtos Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos, todėl negali reikšti pretenzijų į platesnę negu 200 jūrmylių Arkties vandenyno zoną.

Rusija, kurios kontinentinio šelfo zona yra didesnė negu kitų regiono valstybių, atsikerta Arkties militarizavimo tempais. Kaip pernai gegužę rašė Londono „The Observer“, Rusija Arkties vandenyne ketina statyti visą plaukiojančių atominių elektrinių laivyną. Tokių jėgainių projektai kuriami Sverdlovsko gamykloje „Sevmaš“, ir darbai turėtų būti baigti šiemet. 2009-ųjų vasario mėnesį Rusijos atominės energijos įmonė „Rosatom“ su Jakutijos vyriausybe sudarė sutartį pastatyti keturias tokias plaukiojančias stotis. Tai bus 70 megavatų galingumo jėgainės po du reaktorius, jos tieks energiją koncernui „Gazprom“, o šis savo ruožtu eksploatuos gręžinius sunkiai prieinamose Barenco ir Karos jūros vietovėse. Kuras ir atliekos bus kaupiamos ant specialių plaukiojančių atominių platformų, kurias branduoliniu kuru pakrauti reikės tik kartą per 12–14 metų.

Taigi, konferencijoje Maskvoje buvo ką aptarti. Taikios ir karinės varžybos dėl Arkties turtų dar tik įsibėgėja.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Geopolitika

Autoriai: Česlovas Iškauskas

Komentarai (1)