„Nekristų mūsų mediniai kryžiai taip į akis svetimšaliams, neverstų domėtis ir taip gražiai vadinti Lietuvą, jei jie, tie mūsų mediniai kryžiai, tebūtų tik paprastos krikščioniško kryžiaus formos. Visos domėjimosi priežastys glūdi mūsų medinių kryžių be galo turtingose ypatingose meninėse formose ir nepaprasto originališkumo garsėjime, kuris ne kartą ir ne vienam gali priminti net tolimųjų rytų architektūrines formas arba apskritai kažin ką nepaprastą, kur kitur už Lietuvos sienų nematytą.

Dar ryškiau kalbant, mūsų mediniai kryžiai yra turtingi be galo savotiška medine gražbylyste, vaizdžiai kalbančia apie lietuvių tautos gilią praeitį, praeities kultą ir su juo susijusį vidujinį pasipasakojimą. Tas pasipasakojimas yra toks slėpiningas ir didelis, kaip buvusios girios, išugdžiusios lietuvio sielą. Reikia tik arčiau pažinti juos, ištirti jų formas ir simboliką – tuoj mūsų galvoj gimsta mistiški vaizdai, iš kurių, kaip iš didžiulės atskleistos knygos, galime skaityti lietuvio sielos gyvenimą su visomis jo kančiomis, troškimais ir idealais.“ (Paulius Galaunė. Lietuvių liaudies menas. Kaunas, 1930 m.)

Beveik apleidom savo lobius

Ne tik kryžių, bet ir mažosios medinės architektūros bei viso to, ko kasdienės buities poreikiams tenkinti lietuviai dirbo iš medžio, geriau nei P. Galaunė turbūt niekas kitas neapibūdino iki pat šių laikų. Pradėjusi daugiau gilintis į šią temą pajutau, kad tokia svarbi Lietuvos kultūrinio paveldo dalis atsidūrė nedėkingoje padėtyje - beveik apleista. Be pavienių tyrinėtojų ar šiaip tautinio meno entuziastų, savo krašto istorijos puoselėtojų, iš profesionalių menotyrininkų, istorikų nelabai kas šia sritimi ir užsiima. Jei sugalvotum paieškoti kokio Lietuvos kryžių katalogo, medinių koplytėlių, koplyčių, varpinių sąrašo, tai vargiai rastum arba aptiktum daugiausiai praėjusį šimtmetį surinktą medžiagą. Pavienius dalykus gali susigraibyti atskirose bibliotekos, senosiose knygose, o naujų tyrinėjimų, apibendrinimų, kas būtų naudinga ne tik patiems, bet ir šalies svečiams, nėra, išskyrus vieną kitą parodą ar jos aprašymą. Ir tie patys daugiausiai susiję su M. K. Čiurlionio kūryba.

Labiau mėgo žemaičiai

Mediniai Lietuvos kryžiai ir jų istorija aprašyti šiek tiek daugiau nei koks kalvystės paveldas. Nedaug tyrinėtojų dėmesio iki šiol tesulaukė ir kiti svarbūs, sunykti baigiantys mažosios medinės architektūros paminklai – įvairios koplytėlės, koplyčios, varpinės. P. Galaunė pagal statymo būdą koplytėles yra sugrupavęs į statomas ant žemės ar akmenų bei pamatų, stovinčias ant stiebų-kolonų ir kabinamas bei kalamas prie medžių. Pagal savo formą: keturšonės, šešiašonės ir aštuonšonės, apvalios ir altorinės. Autoriaus manymu, sodyboje, laukuose, prie upės, vieškelio, kapuose ar šventoriuje statyti koplytėlę buvo labiau žemaičiuose paplitęs paprotys. Ypač daug jų būta kapinėse ir pakelėse. Bent jau Vakarų Lietuvoje nemažai naujų koplytėlių sodybose ir kapinėse atsirado atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę. Dabar koplytėlių statymo manija yra užgesusi.

Vainikais rūpindavosi ir girininkas

Įdomu, kad net tarybiniais laikais melioruojant laukus koplytėlių beveik nedrįsta liesti arba jos būdavo paslapčia nuvežamos į kokią kitą sodybą. Kita vertus, melioracijos brigadose daugiausiai dirbo vietiniai žmonės, kuriems tėvų įskiepyta pagarba, matyt, neleido griauti šių paminklų. Mano gimtajame kaime, nepaisydami tarybinės valdžios, prie pakelės koplytėlės žmonės kiekvieną pavasarį rinkdavosi melstis ir giedoti gegužinių pamaldų, o vienoje iš sodybų moterys pavasariais pindavo vainikus bažnyčiai puošti. Žaliavos dešimtims metrų vainikų parūpindavo vietos girininkas.

Pasauliui labiausiai išgarsino M. K. Čiurlionis

Ar kas žino, ar kam svarbu, ar bent panoro suskaičiuoti, kiek šiandien senose kapinėse, šventoriuose dar likę tų medinių koplyčių, koplytstulpių, varpinių, net medinių bažnyčių, kiek pavienių senų kryžių, koplytėlių, rūpintojėlių dar galima aptikti? Vėl pasiremiant P. Galaunės raštais, „XIX a. pirmą pusę tų kryžių žemaičiuose tiek daug buvo, jog tarpas nuo vienas kito nebuvo didesnis, kaip kelios dešimtys metrų.“ Ypač žemaitiškų kryžių ir koplytėlių slėpiningumas, grožis bei įvairovė aitrino jauną kūrybinę ryškiausio lietuvių menininko M. K. Čiurlionio vaizduotę. Būdamas grafų Oginskių Plungės dvare, jis turėjo gerą progą susipažinti su šių apylinkių kryžiais ir visa mažąja architektūra. Taip šie nepaprasti paminklai liko amžiams apgyvendinti piešiniuose – „Žemaičių kapinės“, „Žemaičių koplytstulpiai“. Tuo domėjosi bei apie tai aprašė ir XX a. pradžioje Kuliuose kelerius metus kunigavęs J. Tumas-Vaižgantas.

Patys nusiaubėm „ypatingą kryžių šalį“

Kiek šių paprastų, bet puikių mažosios medinės architektūros paminklų dar sugebėjo išgyventi per didžiulį koplytėlių plėšimo vajų, kilusį prieš porą dešimtmečių? Griuvus Berlyno sienai, atsirado greitas ir patogus būdas gauti nemažų pinigų iš vadinamo primityviojo sakralinio meno. Būtent iš Lietuvos, nes šalis užsieniui nuo seno buvo žinoma kaip „ypatinga kryžių šalis“. Prasidėjo iki tol negirdėti ir kaimo žmogui neįtikėtini dalykai: ne tik naktimis, bet ir dienomis įžūlūs vagys plėšė koplytėles, susirinkdami visas medines skulptūras, senose kapinėse nukabindavo nuo medžių vadinamas „Dievo mūkas“, kryžius, šlavė net senuosius namų apyvokos reikmenis – visa, kas galėjo duoti pelno. O po mūsų – kad ir tvanas. Ko nesunaikino socialistinė kolektyvizacija, prieš porą dešimtmečių pribaigė savi greito pelno ieškotojai. Nuo to laiko daugelis koplytėlių stovi tuščios, tik kai kur vietoje skulptūrėlių žmonės sudėjo įvairaus religinio turinio paveikslėlius, bent taip išsaugodami koplytėlių gyvenimą ir svarbą.

Būtinas valstybės dėmesys

Ne vienas užsienio svečias, kartu keliaujant po Lietuvą, stebėjosi, kiek daug kaimuose pastatų su plastikiniais langais. Plastikiniai langai, plastikinėmis lenkiškomis lentomis apkalti namai – šiandieninio kaimo architektūros atspindys. Toks, kokiam leido susiformuoti valdžia, palikusi ne tik mažosios medinės architektūros, bet ir kaimo plėtros strategiją likimo valiai ir gyventojų kišenei. Statybos ministeriją iškeitę į departamentą, ir šiandien statome tik miestus, kuo įmanydami marindami senąją kaimo architektūrą ir negailestingai sunaikindami dalį savo tautinio paveldo ir patį kaimą.

Ne tik šie, bet ir vėlesnio meto įdomūs ir unikalūs tautos kūriniai tesulaukia menko valdžios institucijų dėmesio ir paramos. Vienas tokių pavyzdžių – Kretingos rajone Gargždelės kaime po atviru dangumi akmentašių Orvydų šeimos sukurta šiuolaikinė medžio ir akmens simfonija, unikali moderniojo sakralinio ir mistinio meno kolekcija. Ši unikali instaliacija, netikėtai amžinybėn iškeliavus jos pagrindiniam kūrėjui V. Orvydui, palikta pati sau, be jokios paramos ar dėmesio iš sostinės.

Kažkaip egzistuoja savaime

Laimė, šiek tiek padoresnio likimo sulaukė kryžiai ir kryždirbystė. Iki šių dienų turime kuo didžiuotis: Jurgaičių piliakalnis – Kryžių kalnas, laimė, buvo išsaugotas per okupacijos laikus, o kryždirbystė prieš dešimtmetį pelnytai įtraukta į UNESCO žmonijos nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą. Kryžių kalną lanko ne tik garbūs užsienio svečiai, bet į šią vietą plūsta būriai lankytojų iš viso pasaulio, tuo plačiai garsindami Lietuvos vardą. Turėdami tokį lobį, rodos, galėtume sumaniai jį panaudoti ir šalies savireklamai, ir mokydami jaunimą istorijos bei darbo su medžiu paslapčių. Tačiau nei kryždirbystė, nei kalvystė nėra nei populiarūs, nei populiarinami menai. Nei labai tyrinėti, nei labai propaguojami. Paradoksalu, bet visa tai kažkaip egzistuoja tarsi savaime suprantamas dalykas, kurio perdavimui ateičiai šiandien skiriame minimalų dėmesį. O centrinė valdžia, ieškodama šiuolaikinės Lietuvos savasties ir būdų, kaip prisistatyti pasauliui, be reikalo išbarstė milijonus, taip ir nepanorusi suprasti, kur tos savasties iš tiesų reikia ieškoti.

Kas gaivins nacionalines vertybes?

Gerai, kad XX a. pradžioje kilo didžiulis inteligentijos susidomėjimas Lietuvos kryžiais, stogastulpiais, koplyčiomis. Dailininkų Alfredo Riomerio, Antano Jaroševičiaus, Adomo Varno, Kazio Šimonio ir kt. pastangomis buvo užfiksuota nemažai šių puikių, bet ganėtinai trumpalaikių medinių kūrinių atvaizdų. Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio minėjimo proga 1928 m. du įtakingi šalies vyrai – dailininkas A. Varnas ir generolas V. Nagevičius įsteigė tikrą Lietuvos kryžių atstatymo ir išsaugojimo sąjūdį, kuriam veikiant pagal Lietuvos senųjų kryžių pavyzdžius šalyje buvo pastatyta apie 1 000 naujų kryžių. Prabėgus nepilnam šimtmečiui, džiaugdamiesi Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimu, veržiamės statyti Gugenheimo muziejų... Prioritetai keičiasi. O nacionalinės vertybės?.. Kas imsis naujo kryžių gaivinimo ir buvusių koplytėlių atkūrimo sąjūdžio?

„Standartinis“ verslas nesnaudžia

Lietuvoje bent jau pakelių koplytėlių likę labai mažai. Kaip ir kitų tradicinės mažosios architektūros paminklų, kurie pamažu visai išnyksta iš mūsų gyvenimo, nes paprasčiausiai nebeliko jiems poreikio. Kuris modernų namą pasistatęs žmogus dabar sumanys savo sodybą puošti koplyčia ar kryžiumi? Ir kas juos išdroš? Į Gariūnus pavažiavęs jų nenusipirksi... Nors verslas, beje, nišą jau rado ir šioje vietoje. Tuo šią vasarą įsitikinau Kryžių kalne. Čia priklausomai nuo piniginės gylio ir slaptų norų gali greitai įsigyti kryžių, užrašyti porą žodžių, įsmeigti jį kur patikusioje vietoje, ir galvok sau, kad gerasis Dievulis jau užmatė ir tavo norus. Ir stovi tų standartinių kryžių kryželių eilės, tarsi uniformuoti mūsų skubančio gyvenimo liudininkai, o aukojimui, laukimui, kūrybos jėgai, tikėjimui lieka vis mažiau vietos.

Reikia naujo Kryžių sąjūdžio

Lankydamasi viename ortodoksų vienuolyne išgirdau, kad čia vienuoliai, ruošdamiesi piešti Dievo Motinos atvaizdą, ilgokai badauja, valo sielą, ieško tikro įkvėpimo ir tik tada imasi kūrybos, siekiančios bent minimaliai priartėti prie to nepaprasto Dieviškojo pasaulio. Gal todėl dauguma senųjų Lietuvos kaimo dievdirbių ir meistrų buvo savotiški keistuoliai, neturtingi, bet talentingi, dieviškumo pajautą gebėję įtaigiai perteikti kiekvienam suprantamais simboliais. Dabar gi skaitau laikraštyje, kad jaunas vaikinas, save laikantis dievdirbiu, padauginęs degtinės, į sieną tėškė niekuo dėtą katinėlį. Tai kur tas sąlytis su gyvybišku Kūrėjo pradu, kur tas vos apčiuopiamas energijos ir gyvybės pulsas, sklindantis nuo boružės ar beržo lapo? Koks bus tokio dievdirbio išdrožtas rūpintojėlis ir ką jis įkūnys? Lietuvoje reikia naujo Kryžių sąjūdžio.

Autorės ir Walter K. Schweizer nuotraukos

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"

Autoriai: Daiva Srėbaliūtė

Komentarai (4)