Jei žmonės sugebėtų pasiekti bent Žemės mantijos uolienas!.. Žinoma, Žemės mantijos sluoksnių pasiekimas neprilygtų kelionei iki Žemės centro, tačiau būtų pats giliausias kada nors žmogaus išgręžtas gręžinys. Toks gręžinys jau planuojamas. Mokslininkai tikisi vandenyno dugne prasigręžti per kelių kilometrų storio Žemės plutą (sausumoje plutos storis siekia ir keliasdešimt kilometrų) iki karštos mantijos ir pirmą kartą gauti jos uolienų pavyzdžių.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia
tik entuziazmo.
Geologas Deimonas Tyglas (Damon Teagle) iš Jungtinės Karalystės Sauthemptono universiteto sako, kad tai būtų pasiekimas, apie kurį mokslininkai svajoja jau seniai, tačiau dėl technologijų ir žinių apie Žemės plutą stygiaus, planas buvo neįgyvendinimas.
Dabar, kai technologijos smarkiai patobulėjo (pvz., Japonija sukūrė ir laive sumontavo aparatą, kuris geba prasigręžti į 10 km gylio), o apie Žemės plutą mokslininkai išmano kiek daugiau, tikslas pasiekti mantiją tapo daug realesnis. Bet vis tiek tai tebėra vis dar labai brangus ir daug naujų gręžimo, drėkinimo ir kt. technologijų reikalaujantis uždavinys. Dabartiniais vertinimais planuojama, kad pirmosios tyrimų misijos Ramiajame vandenyne prasidės jau šiais metais, o patys gręžimo darbai – 2020 m.
Kodėl reikia leisti milžiniškas pinigų sumas tokiam projektui? Tarp Žemės branduolio ir plonos, kietos plutos yra maždaug 3200 km storio mantija, apie kurios uolienų sudėtį nežinoma beveik nieko. Vienintelis kol kas prieinamas būdas ką nors sužinoti – tirti ugnikalnių išmetamą medžiagą arba aukštas senų kalnų grandines.
Abu šie informacijos šaltiniai jau nebeatspindi tikrosios mantijos sudėties, kadangi uolienos prieš patekdamos į Žemės plutą yra paveiktos ilgo kelio į viršų ir suteikia tik varganus informacijos trupinius apie tai, kas yra po pluta. Gręžinys iki pat mantijos įgalintų mokslininkus išsiaiškinti, kokia iš tikrųjų yra mantija ir koks yra pereinamasis sluoksnis tarp plutos ir mantijos.
Pastarasis tirtas seisminių bangų pagalba, ir mokslininkai gali pasakyti, kas nutinka seisminėms bangoms jį pasiekus, tačiau negali pasakyti, kas ten iš tikrųjų yra. Jei gręžinio projektas būtų įgyvendintas, būtų galima ieškoti gyvybės pėdsakų giliuose plutos sluoksniuose. Deimonas Tyglas sako, kad iki šiol visuose giliuose gręžiniuose, kuriuose temperatūra siekdavo iki +120 laipsnių Celsijaus, būdavo aptinkama gyvybės pėdsakų, tačiau niekada nebuvo tirti gilesni sluoksniai.
Tačiau pats pagrindinis tikslas – mantija. Išgavus ir ištyrus jos uolienų pavyzdžius būtų galima daug ką sužinoti apie Žemės kilmę ir istoriją. Uolienos pavyzdžiai atskleistų daug naudingos informacijos apie dabartinius mantijoje vykstančius procesus, kurie ypatingai svarbūs aiškinantis tektoninių plokščių judėjimus, turinčius įtakos žemės drebėjimams, cunamiams, ugnikalnių išsiveržimams.
Kur pati geriausia vieta kasti? Tyglo teigimu – ten, kur pluta yra pati ploniausia, t.y. vandenyne. Čia jos storis siekia maždaug 6 km, palyginimui kontinentinėje dalyje – keliasdešimt kilometrų. Nepaisant šio privalumo, gręžti būtų sunku, nes paties vandenyno gylis numatytose gręžimo vietose siekia maždaug 4 km, o tai – beveik dvigubai giliau nei gali pasiekti dabar egzistuojančios gręžimo technologijos. Iki šiol giliausiai vandenyne prasiskverbta į 2 km gylį.
Kitas iššūkis – karštis ir slėgis. Grąžtas turi ištverti maždaug 300 laipsnių Celsijaus temperatūrą ir 2000 atmosferų slėgį (21 mln. kg vienam kvadratiniam metrui). Tiglis sako, kad gręžiant sausumoje pavyko pasiekti daug gilesnius sluoksnius, tačiau gręžtasi per kur kas minkštesnes uolienas.
Atliekant gręžinius vandenyne daug mažesnė tikimybė pataikyti į naftos ar dujų kišenes ir taip sukelti sprogimą bei dar vieną ekologinę katastrofą, kaip kad neseniai nutiko Golfo įlankoje. Vienintelis labai blogas dalykas, kuris gali nutikti gręžiantis – gręžimo kanalas gali užgriūti ir taip sužlugdyti visą operaciją.
