Naujos šalys neatsiranda kiekvieną dieną. Net jei teritorinis subjektas pasiskelbia esąs nepriklausoma šalis, likęs pasaulis ne visada tokiu pripažįsta.

Taigi, kaip atsiranda naujos šalys? Nors oficialių taisyklių nėra, yra visuotinai pripažintų kriterijų, pagrįstų tarptautine teise.

1933 m. Montevidėjaus konvencija apibrėžė valstybę kaip suverenų vienetą, turintį atitikti keturis kriterijus: turėti nuolatinius gyventojus, turėti apibrėžtas teritorines ribas, turėti vyriausybę ir turėti galimybę sudaryti susitarimus su kitomis valstybėmis.

Be to, apsisprendimo samprata – procesas, kurio metu grupė žmonių suformuoja savo valstybę ir pasirenka savo vyriausybę, buvo nagrinėjama Jungtinių Tautų dokumentuose ir deklaracijose, pradedant jos 1945 m. chartija.

Vis dėlto, net jei atrodo, kad minėti kriterijai yra įvykdyti, tarptautiniu mastu pripažinta nepriklausomybė nėra išankstinė išvada.

Dažnai valstybė, nuo kurios subjektas nori atsiskirti, pasipriešina nepriklausomybei ir atsiskyrimui, be to, kitos pasaulio šalys neskuba oficialiai pripažinti naujų pasaulio šalių (pvz. Kosovas).

Naujausia tarptautiniu mastu pripažinta šalis pasaulyje yra Afrikos šalis Pietų Sudanas, paskelbusi nepriklausomybę 2011 m. liepos 9 d. –  po kelių dienų ji taip pat tapo naujausia Jungtinių Tautų nare.

Taigi, Pietų Sudanas šią vasarą mini nepriklausomybės sukakties dešimtmetį. Bet per šiuos 10 metų šalis patyrė pasienio konfliktą dėl naftos turtingų rajonų su Sudanu ir ilgametį pilietinį karą, kuris pasibaigė tik 2020 m.

Ilgas kelias į nepriklausomybę

Iš pradžių Pietų Sudanas buvo pietinė Sudano dalis, kuris pats tapo nepriklausomas 1956 m. Tuo metu Sudaną bendrai valdė Egiptas ir Didžioji Britanija (kondominiumas).

Sudano gyventojų skaičius buvo gana įvairus, ypač ryškus skirtumas buvo tarp šiaurinės ir pietinės Sudano dalies gyventojų: šiaurėje dominavo islamo šalininkai, kurių dauguma kalbėjo arabiškai ir laikė save arabais, o pietų gyventojai buvo įvairių afrikiečių etninių grupių, išpažino krikščionybę ar tradicines Afrikos religijas ir kalbėjo įvairiomis vietinėmis afrikiečių kalbomis, o anglų kalbą naudojo kaip pagrindinę švietimo kalbą. 

Prieš nepriklausomybę ir po jos buvusios administracijos, kurios buvo įsikūrusios šiaurėje, turėjo sunkumų įgauti pritarimą ir įtvirtinti valdžią visose margose Sudano politinėse rinkimų apygardose, ypač pietuose, o tai paskatino gyventojų marginalizaciją.

Artėjant numatomai Sudano nepriklausomybei, pietų Sudano gyventojai, kuriems 1954 m. susikūrusi naujoji administracija buvo labai mažai atstovaujama, bijojo, kad toliau dominuos šiaurėje įsikūrusi vyriausybė. Didėjanti įtampa prisidėjo prie ginkluoto pasipriešinimo ir dviejų ilgų pilietinių karų, vykusių 1955–1972 ir 1983–2005 m.

Tarptautiniu mastu remiamas 2005 m. visapusiškas taikos susitarimas, sukurtas siekiant išspręsti ilgalaikį šiaurės ir pietų konfliktą, suteikė Pietų Sudanui pusiau autonominį statusą ir numatė, kad per šešerius metus bus surengtas referendumas dėl nepriklausomybės.

Referendumas įvyko 2011 m. sausio mėn., apie 99 proc. rinkėjų pritarė atsiskyrimui, ir Pietų Sudanas, remiamas tarptautinės bendruomenės, paskelbė nepriklausomybę tų pačių metų liepą.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()