Neįtikėtina nauja teorija keičia viską, ką žinojome apie Islandiją: ji gali būti paskutinė nuskendusio žemyno liekana - tai galėtų pakeisti ir dabartinį pasaulį (Foto, Video) ()
Remiantis nauja teorija, kurią pasiūlė tarptautinė geofizikų ir geologų komanda, Islandija gali būti paskutinė beveik Teksaso dydžio žemyno, vadinamo Icelandia, liekana, nuskendusio po Šiaurės Atlanto vandenynu maždaug prieš 10 milijonų metų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Teorija prieštarauja ilgametėms idėjoms apie Islandijos ir Šiaurės Atlanto formavimąsi, tačiau mokslininkai teigia, kad ši teorija paaiškina ir geologines vandenyno dugno ypatybes, ir tai, kodėl Žemės pluta po Islandija yra daug storesnė nei turėtų būti.
Su tyrimu nesusiję išorės ekspertai sakė „Live Science“, kad jie skeptiškai vertina Icelandia žemyno egzistavimą, remiantis iki šiol surinktais įrodymais.
Nepaisant to, jei geologiniai tyrimai patvirtins šią teoriją, radikali nauja idėja apie nuskendusį žemyną gali turėti įtakos bet kokio po jūra esančio kuro nuosavybei. Jeigu būtų įrodyta, kad Islandijos žemyninė pluta siekia kur kas toliau nei manyta iki šiol, pagal tarptautinę teisę tas kuras priklausytų šaliai.
„Regionas, kurio apačioje yra kontinentinės medžiagos, tęsiasi nuo Grenlandijos iki Skandinavijos“, – sakė Gillian Foulger, knygos „In the Footsteps of Warren B. Hamilton: New Ideas in Earth Science“), skyriaus „Icelandia“ autorė.
„Dalis jos vakaruose ir rytuose nuskendo žemiau vandens paviršiaus, tačiau ji vis dar stovi aukščiau nei turėtų... Jeigu jūros lygis nukristų 600 metrų, pamatytume daug daugiau žemės virš vandenyno paviršiaus“, – „Live Science“ sakė Jungtinės Karalystės Durhamo universiteto geofizikos profesorė emeritė Foulger.
Prarastas žemynas
Anot Foulger, Šiaurės Atlanto regionas kadaise buvo visiškai sausa žemė, kuri sudarė Pangėjos superkontinentą maždaug prieš 335-175 milijonų metų.
Geologai jau seniai manė, kad Šiaurės Atlanto vandenyno baseinas susiformavo prieš 200 mln. metų.
Tačiau Foulger ir jos kolegos siūlo kitokią teoriją. Pasak jų, vandenynai pradėjo formuotis maždaug į pietus ir šiaurę, bet ne į vakarus ir rytus nuo Islandijos, kai Pangėja iširo. Vietoj to, rašė geologai, teritorijos į vakarus ir rytus liko prijungtos prie dabartinės Grenlandijos ir Skandinavijos.
„Žmonės mąsto labai supaprastintai, kad tektoninė plokštė yra tarsi vakarienės lėkštė: ji tiesiog suskyla į dvi dalis ir juda viena nuo kitos“, – sakė Foulger. „Bet tai labiau panašu į picą ar meno kūrinį, pagamintą iš skirtingų medžiagų – kai kurios dalys iš audinių, kitos iš keramikos, tad skirtingos dalys yra skirtingo stiprumo.“
Remiantis nauja teorija, Pangėja nesiskyrė švariai, o prarastas Icelandia žemynas išliko kaip nenutrūkstama mažiausiai 300 kilometrų pločio sausos žemės juosta.
Galiausiai rytinis ir vakarinis Icelandia žemyno galai taip pat nuskendo, ir liko tik Islandija.
Teorija paaiškintų, kodėl pluta, esanti po šiuolaikine Islandija, yra maždaug 40 km storio, o ne maždaug 8 km storio, ko būtų galima tikėtis, jeigu Islandija būtų susiformavusi virš vulkano židinio, sakė geologai.
„Kai svarstėme galimybę, kad ši stora pluta yra žemyninė, staiga visi mūsų duomenys tapo prasmingi“, – sakė Foulger.
„Tai leido mums iškart suprasti, kad žemyninis regionas yra daug didesnis nei pati Islandija – ten, po jūra, yra paslėptas žemynas“.
Žemyninis šelfas
Foulger ir jos kolegos apskaičiavo, kad Icelandia žemynas kadaise driekėsi daugiau nei 600 000 kv. km sausumos tarp Grenlandijos ir Skandinavijos teritorija, šiek tiek mažesne už Teksasą. Šiandien Islandija yra apie 103 000 kv. km.
Mokslininkai teigia, kad į vakarus nuo dabartinės Britanijos ir Airijos yra panašaus dydžio gretimas regionas, sudarantis „Didžiąją Icelandią“. Tačiau šis regionas taip pat nuskendo.
Rastos fosilijos parodė, kad kai kurie augalai, plintantys numesdami sėklas, yra vienodi tiek Grenlandijoje, tiek Skandinavijoje. Ši išvada sustiprina idėją, kad plati sausos žemės juosta kadaise sujungė du regionus. Tačiau geologai nežino jokių iškastinių įrodymų apie prarastame žemyne gyvenusius gyvūnus.
Geografas Philipas Steinbergas, Durhamo universiteto Pasienio tyrimų centro direktorius, teigė, kad naujoji Icelandia žemyno teorija gali turėti įtakos iškastinio kuro nuosavybei po jūros dugnu; pagal tarptautinę teisę šalys gali pretenduoti į tą iškastinį kurą, jei įrodymai įrodo, kad ištekliai yra po šios šalies žemyniniu šelfu – palyginti sekliu jūros dugno regionu, kuris gali siekti šimtus kilometrų nuo kranto.
Steinbergas, nedalyvavęs Icelandia žemyno tyrimuose, pažymėjo, kad viso pasaulio šalys išleidžia daug pinigų geologiniams tyrimams, kurie leistų jiems reikalauti išskirtinių naudingųjų iškasenų teisių po žemyniniais šelfais.
„Tokie tyrimai, kaip profesorės Foulger, kurie verčia mus permąstyti jūros dugno ir žemyninės geologijos ryšį, gali turėti didelį poveikį šalims, bandančioms nustatyti, kurios jūros dugno sritys yra jų išskirtinis draustinis“, – sakoma Steinbergo pareiškime.
Icelandia žemyno koncepcija prieštarauja vyraujančioms Šiaurės Atlanto regiono formavimosi teorijoms, o keli žinomi geologai ir geofizikai kritikuoja šią idėją.
Austino Teksaso universiteto geologas Ianas Dalzielis, praėjusį mėnesį pelnęs „Penrose“ medalį už darbą senovės geografijos ir ankstesnių superžemynų srityse, teigė, kad mato mažai įrodymų, kurie galėtų patvirtinti idėją.
Pavyzdžiui, skirtingai nuo nuskendusio Zelandijos žemyno, kurį, kaip nustatė geologai, sudarė kontinentinė pluta, atsiskyrusi nuo Antarktidos, Šiaurės Atlanto regione nebuvo pakankamai žemyninės plutos medžiagos, kad būtų suformuota Icelandia.
Geofizikai Carmen Gaina, Žemės evoliucijos ir dinamikos centro Osle direktorė, ir Aleksandras Minakovas iš Oslo universiteto „Live Science“ sakė, kad šis pasiūlymas yra „drąsus teiginys“, turintis keletą problemų ir, mažai tikėtina, kad Icelandia egzistuoja.
Pavyzdžiui, magnetiniai regiono jūros dugno tyrimai rodo „juosteles“, bylojančias, kada Šiaurės Atlanto jūros dugne buvo iškloti išlydytos plutos sluoksniai, nes Žemės magnetinis laukas per milijonus metų pakeitė poliškumą – aiškus vandenyno plutos ženklas, matomas ir didelėse vandenyno plokščiakalnėse Ramiajame vandenyne.
Tačiau „jų koncepcinis požiūris yra geras atspirties taškas diskusijoms ir, svarbiausia, didesniam ir tinkamesniam duomenų rinkimui“, – sakė Gaina ir Minakovas.
Tolesni geologiniai gręžimai jūros dugne ir seisminiai tyrimai, kuriais galima išmatuoti plutą iš jos seisminio atgarsio, pateiktų naujų duomenų apie galimą nuskendusį Icelandia žemyną.
